Patarimai pirmokų tėveliams
Nerimas, kai smėlėtu takeliu vaikystė skuba į mokyklą, susijęs su kiekviena šeima. Tikriausiai keista suvokti, kad toks pipiras, kurį dar norisi glausti, sūpuoti, pradės savarankiškus žingsnius mokyklos link. Kaip jam seksis, priklausys nuo daugybės veiksnių.
Norėčiau pradėti kalbėti apie vaiko brandumą ir pasirengimą mokyklai. Tai labai svarbūs veiksniai. Jei vaikas yra subrendęs mokyklai ir tinkamai jai paruoštas, tai lengvai adaptuosis, patirs pažinimo džiaugsmą, lengviau įveiks sunkumus. Subrendimą lemia kai kurios biologinės – socialinės sąlygos:
1. ikimokyklinis auklėjimas,
2. kultūrinis šeimos lygis,
3. tėvų išsilavinimas ir sveikata,
4. biologinis amžius,
5. vaiko sveikata ir kt.
Mokymosi sėkmę lemia tai, kaip vaiko organizmas pasirengęs priimti mokymo reikalavimus ir kaip formuojasi asmenybė. Sunkumus patirs tie vaikai, kuriems būdingas intelektinis pasyvumas, kurie neįpratę mąstyti. Būsimasis mokinukas turi turėti tvirtus kultūrinius ir higieninius įgūdžius. Dideli reikalavimai keliami drausmei, organizuotumui, savitvardai, be kurių vaikas negalės sėkmingai mokytis. Pasirengimas mokyklai – tai sudėtingas ir ilgas darbas, kurį iš dalies atlieka ikimokyklinės įstaigos, o tėvai, palaikydami glaudžius ryšius su auklėtoja, turi tęsti šį darbą, įtvirtinti žinias, sudaryti įgūdžių bagažą. Dažnai tėvai galvoja, kad rengiant vaiką mokyklai pakanka jį išmokyti skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Šie įgūdžiai bus reikalingi mokantis, bet svarbiau:
1. daugiau užsiimti su vaiku,
2. daug bendrauti,
3. skatinti vaiko psichinį vystymąsi,
4. turtinti kalbą,
5. mokyti suvokti aplinką,
6. lavinti orientaciją,
7. lavinti rankos judesius (piešimo, karpymo pamokėlės).
Labai sunkus laikotarpis – adaptacija. Tai vienodai susiję su vaiku, tėvais ir mokytoja. Prie mokyklos reikalavimų dažnai sunkiai prisitaiko nervingi, netinkamai auklėti šeimoje vaikai. Pradėję lankyti mokyklą, vieni naktimis blogai miega, verkia, išgyvena dienos įspūdžius. Kiti – pasidaro užsispyrę, grubūs. Adaptacijos laikotarpį mokykloje sušvelnina draugiški tėvų ir vaikų santykiai. Šeimoje turi vyrauti tokia atmosfera, kad vaikas galėtų nebijodamas pasipasakoti. O tėvai turėtų bendrauti su mokytoja ir supažindinti su iškylančiais sunkumais.
Kaip elgtis, kad nebūtų sutrukdyta sėkmingam vaiko mokymosi startui?
- Labai svarbu nekelti vaikui pernelyg didelių reikalavimų. Tikėkite savo vaiku ir mylėkite jį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks jums patiktų.
- Nepriekaištaukite vaikui, jeigu kas nors nesiseka, o visada mokėkite pastebėti nors ir mažą pažangą jo darbelyje, pagirti, kartu pasidžiaugti. Nepaprastai vertingas tėvelių padrąsinimas ir žavėjimasis kiekvienu sėkmės spindulėliu.
- Nepamiršti kasdien pasidomėti, kaip vaikui sekėsi mokykloje, nekritikuoti, bet padėti jam mokytis.
- Nederėtų lyginti vienų vaikų su kitais – gabesniais, veržlesniais, kūrybingesniais.
- Nederėtų savo vaiko laikyti gabesniu už kitus ir nuteikti taip manyti apie save ir patį vaiką.
- Nemanyti, kad vaikas mokykloje sukels nuostabą arba bus dažnai giriamas, nes kai taip neįvyksta, nusiviliama mokykla ir mokytoja.
- Nereikėtų pernelyg primygtinai rūpintis vaiko mokykliniais reikalais. Vaikas turi žinoti ir įsisąmoninti: mokymasis – jo reikalas; už savo veiklos sėkmę atsako tik jis.
- Nederėtų kurti nerealaus, iškreipto mokyklos paveikslo: kad ten bus tik linksma, nepaprastai įdomu, kad bendraamžiai visada bus geri ir draugiški. Reikia nuteikti vaiką, kad teks susidurti ir su netikėtumais, ir su nesupratimu, net priešiškumu…Kad laukia nelengvas, bet atsakingas darbas. Būtina paaiškinti, kad tai yra normalu – gyvenime tenka išgyventi gerus ir nelabai gerus jausmus. Tačiau nederėtų gąsdinti mokykla, mokytoja, nes taip gali atsirasti išankstinis priešiškumas mokyklai, baimė, įtampa, nemalonus laukimas.
Kokie gali būti teigiami stimulai, galintys padėti vaikui nusiteikti atsakingam ir rimtam darbui?
- Apeliavimas į naują – mokinio statusą. Vaikas turi pajusti, kad mokymasis – rimta veikla, už kurios sėkmę bus atsakingas pats. Tai rimtas įpareigojimas, kurį turi lydėti jūsų palaikymas ir pasitikėjimas, kad „jis pajėgs, sugebės“.
- Tikėjimas, kad pasiseks. Jeigu vaikas matys, kad juo tikite ir pasitikite, jis jausis tvirtesnis, pajėgesnis, turės daugiau valios, jėgų ir užsispyrimo siekti tikslo. Pajutęs jūsų abejonę dėl jo galimybių, vaikas išsigąs nė nepradėjęs darbo ir nesistengs pasiekti net to, ką tikrai pajėgtų.
- Visiškos paramos ir palaikymo demonstravimas: jūsų vaikas turi tvirtai žinoti, kad susidūręs su problemomis, nesėkmėmis, jis visados sulauks jūsų pagalbos. Turite leisti suprasti, kad bent kuriuo atveju juo nenusivilsite, nepasmerksite ir nepradėsite mažiau mylėti.
