Paauglio psichologija

Būti moraliu žmogumi – tai reiškia moraliai galvoti ir atitinkamai elgtis. L. Kohlbergas bandė nustatyti moralinio mąstymo brandos stadijas. tirdamas moralinį mąstymą, jis pateikė pasakojimus vaikams, paaugliams ir suaugusiems, kurių veikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis. „Kohlbergas manė, kad tobulėdami intelektualiai, mes pereiname 6 moralinio mąstymo pakopas, judėdami nuo paprasto ir konkretaus abstraktesnio bei principinio mąstymo link.
Jis tas 6 pakopas sugrupavo į 3 pagrindinius lygius: priešsutartinį, sutartinį ir posutartinį. Ankstyvojoje paauglystėje moralė paprastai pasiekia sutartinį lygį, susijusį su įstatymų ir socialinių taisyklių laikymusi vien todėl, kad tai yra įstatymai ir taisyklės. Galėdami pažvelgti kito žmogaus akimis, paaugliai pritaria socialiai priimtiniems arba neprieštaraujantiems socialiniai tvarkai poelgiams. Kai susiformuoja abstraktus mąstymas formaliomis operacijomis, pereinama į posutartinį lygį. Tai moralė, kai tvirtinama apie žmonių teises, dėl kurių visuotinai susitarta arba remiasi tuo, ką kiekvienas asmeniškai laiko pagrindiniais etiniais principais.“(4, 113) nuo mūsų moralinio mąstymo priklauso mūsų kalbos apie moralę. Taip pat moralumas yra ir tinkamas elgesys. Tai, ką darome ar planuojame daryti, priklauso labai ir nuo supančios aplinkos (šeima, tv), socialinių įtakų. Mes galime veikti taip, kaip mąstome, o mąstyti taip, kaip elgiamės.

Paauglio psichosocialinė raida

Lytiškai bręstant, kūnas kinta fiziškai, įgauna suaugusiojo formas, o kognityvinė raida leidžia jaunam žmogui mąstyti logiškai ir įsivaizduoti savo ateitį, ją planuoti. Vyksta tolesnė psichosocialinė raida: paauglys ieško savo tapatumo. Paauglystė – pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių. Socialiniai lūkesčiai, susiję su paauglio raida, skatina formuotis suaugusiojo elgesį. Teoretikas E.Eriksonas tvirtino, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį. “Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir ateities galimybes sujungti į aiškesnį savivaizdį.“ (4,115) Jie paprastai svarsto apie tai, „kas aš esu?“, „kokios vertybės man svarbiausios?‘ ir pan. Tai yra paauglių tapatybės paieška. Pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui – tai pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinius įgūdžius, reikalingus pilietiniam kompetentingumui palaikyti, profesijai pasirinkti ir pasirengti darbinei veiklai bei vedyboms ir šeiminiam gyvenimui. Paauglio raidos stadija nėra vienodai traktuojama. Paauglystę E. Eriksonas vertina kaip svarbiausią raidos etapą asmens tapatumui formuotis. Paaugliui reikia įgyti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė jo išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos bei visuomenės vertinimas. Taigi paauglystėje vyksta tapatumo krizė. Pasak E. Eriksonas, visuomenė paaugliui suteikia laiko labai svarbiems sprendimams priimti ir savo tapatumui suformuoti. Tačiau ne visi paaugliai vienodai sėkmingai tuo laiku pasinaudoja. Kartais sprendimus jie priima pernelyg anksti ir pereina į suaugusiųjų visuomenę tam nepasiruošę. Toks priešlaikinis tapatumo pasirinkimas reiškiasi tuo, kad paauglys priima jam priskiriamus vaidmenis ir tėvų vertybes neišmėgindamas savo unikalaus asmeninio tapatumo. Kiti paaugliai patiria tapatumo difuziją, kai prisiima kelis skirtingus tikslus bei vertybes ir todėl negali rasti savo asmeninio tapatumo. Tokiems paaugliams sunku vykdyti jiems keliamus reikalavimus, atlikti mokyklines užduotis, susirasti draugų arba mąstyti apie savo ateitį.
Trečias galimas neigiamas identiškumo krizės sprendimo variantas – paaugliai, kurie renkasi negatyvų tapatumą. Jie negali atlikti vaidmenų, kurių iš jų tikisi tėvai ir visuomenė, todėl elgiasi priešingai negu yra reikalaujama.
Paauglys, kuriam nesiseka sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai sutrikęs, aiškiai nesupranta, kas jis yra, kuo norėtų būti ir koks yra kitų žmonių akimis. Taigi tokiems paaugliams reikia padėti atrasti atsakymus į minėtus klausimus. Tai gerokai palengvintų paauglystės naštą. Kaip matome, E. Eriksonas mano, kad dauguma psichologinių paauglių sunkumų yra sietini su netinkamu tapatumo krizės įveikimu.
Pagal E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijas paauglystė atitinka tapatybės ir vaidmenų neaiškumo stadiją (identiškumas – vaidmenų neaiškumas).

Paauglystės periodas (V stadija) apibūdinamas kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Eriksono teorijoje asmenybės raida traktuojama kaip vientisas procesas, vykstantis visą gyvenimą. Krizės, kaip kritinio pasirinkimo momentai, vyksta visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Kad jos būtų įveiktos sėkmingai, reikia didžiulės energijos ir sugebėti pakeisti perspektyvą. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat reikšmę skyrė ir socialinės aplinkos sąlygoms.
Paauglystę Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesnių stadijų krizes.
Pagal Eriksoną, paauglys gali svarstyti šias problemas: laiko perspektyva, pasitikėjimas savimi arba abejingumas, eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas, sėkmės numatymas, seksualinis tapatumas, lyderiavimas, idealai.
Kai kurie paaugliai, negalėdami atlikti tų vaidmenų, kurių iš jų tikisi tėvai ar visuomenė, neieško alternatyvių, tinkamų sau vaidmenų, bet vietoj to pasirenka negatyvų tapatumą, t. y. elgiasi priešingai, negu iš jų yra tikimasi. Paauglys, kuriam nepavyksta sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai pasimetęs, aiškiai nesupranta, kas jis yra, kuo nori būti ir koks jis yra kitų žmonių akyse. „Paaugliui išspręsti tapatumo krizę bent iš dalies padeda naujas mąstymo būdas, kai realybė tampa antraeilė, sekančia po abstrakčių minčių. Paauglys fantazuoja, svajoja ir svarsto „kas, jeigu…”. Paauglys, spręsdamas savo gyvenimo problemas, pasirenka geriausią variantą iš visų galimų, naudodamas kombinacinį svarstymą.
Pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, paauglys gali įsivaizduoti savo ateitį, kurti geresnio pasaulio vaizdą, apsvarstyti daugybę variantų, kaip išspręsti realiai egzistuojančias socialines ir su aplinkos apsauga susijusias krizes: bado, karinės grėsmės, atominio karo, ekologines ir rasinės diskriminacijos. Kad suprastų tokias problemas, rastų galimus sprendimus, paauglys turi būti pažengęs gerokai toliau už riboto, tiesioginio aplinkos suvokimo ir konkretaus operacinio mąstymo. Sugebėjimas pažvelgti į ateitį – įsivaizduoti, tikėtis, svajoti — patvirtina išorinį ir vidinį bent jau dalies Piaget teorijos teiginių apie paauglio kognityvinės raidos validumą.“ (7, 318)
Kaip paaugliui pavyksta išspręsti tapatumo krizę, labai priklauso nuo visuomenės, šeimos ir bendraamžių, draugų įtakos.
Ten, kur beveik visi visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos.
Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais paauglys išreiškia įvairiai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Labai dažnai paauglių poros ar grupės nori ką nors veikti kartu, bet negali nuspręsti ką. Pavyzdžiui, kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažniausiai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone. Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą. Paauglių grupės fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus. Paauglių draugystė tampa vis pastovesnė. Iki paauglystės ta draugystė yra gana neemocinga ir nebūna didelės įtampos tarp meilės ir neapykantos. Mergaičių santykiai yra tobulesni negu berniukų, draugystė brandesnė, jos sugeba geriau, lengviau apie tai viena su kita kalbėtis. Berniukų draugystė trunka ilgiau ir pastoviau.
Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Didelės įtakos turi tėvų elgesio stiliai. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes.

www.baltai.lt

(Apsilankyta 624 viso, 1 šiandien)


Similar Posts