Mokykime savo vaikus empatijos

Empatija – labai svarbus jausmas, įsijautimas, išgyvenimas ir jaudinimasis dėl kitų skausmo. Empatija sujungia meilę, rūpinimąsi bei gailestį ir užuojautą. Kai jaudinatės kartu su kitu žmogumi, gebate perkelti save į to žmogaus vietą ir pajusti, kad tai žmogus toks, kaip jūs, – turintis tokiu pat jausmus bei išgyvenimus. Pajūtę empatiją, gebėsite pastebėti kito žmogaus liūdesį bei skausmą, galėsite laiku pasiūlyti savo pagalbą ar tiesiog pasakyti gerą žodį. Empatija yra auksinės taisyklės pagrindas – „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Jei empatijos jausmas nėra įgimtas, tėvai gali padėti savo vaikams jį išsiugdyti:

• Atsižvelkite į savo vaiko poreikius. Pirmieji empatijos ženklai yra aiškūs nuo gimimo, tai yra įgimti. Naujagimiai ima verkti, kai išgirsta kitą verkiantį; maži vaikai stengiasi imituoti kito žmogaus veido mimiką. Svarbiausia, kad tėvai tokį procesą, empatijos užuomazgas, pastebėtų ir nuvestų toliau. Kiekvieną kartą, kai tėvai mylinčiai sureaguoja į vaiko norus, vaiko smegenyse užmezgamas naujas neuronų ryšys, kuris padeda susieti gerus jausmus, emocijas su tėvų rūpestingumu, ir sudaro pagrindą mylėti ir įsijausti į kitą žmogų. Kai vaikai kiek ūgteli, gal net iki paauglių amžiaus, nenustokite klausytis vaikų poreikių: išklausykite ir padėkite spręsti vaikų problemas, teikite tik geras emocijas, kad vaikai suprastų, jog yra mylimi.
• Įvardykite tą jausmą. Jei norite padėti vaikui susivokti jų pačių jausmuose ir padėti atpažintis emocijas kituose žmonėse, sutapatinkite jausmą su žodžiu. Pradėkite nuo tokių būdvardžių, kaip „laimingas“, „liūdnas“, „suirzęs“, „nustebęs“. Vėliau užveskite vaiko „jausmų žodynėlį“, į kurį būtų pridėta daug daugiau ir „sudėtingesnių“ jausmų, pavyzdžiui: „nusivylęs“, „įskaudintas“, „besididžiuojantis“. Pažaiskite su savo vaiku žaidimą „Jausmų veidai“, per kurį jūs ir jūsų vaikas parodys kokią veido miną ir bandys įvardyti, koks tai jausmas, arba atvirkščiai – iš pradžių pasakys jausmą, o vėliau parodys jam tinkančią veido miną. Taip pat su vaiku galite piešti paprastus veidelius su emocijomis arba, susiradus internete piešinėlių, mokytis emocinės inteligencijos.
• Ką nors pradžiuginkite. Mokantys įsijausti vaikai ne tik yra susirūpinę dėl kitų žmonių jausmų, bet taip pat ir gali išmokti matyti save kaip tuos, kurie gali palengvinti kito skausmą. Pagirkite savo vaiką, kuomet jis parodo susirūpinimą dėl to, ar kitas gerai ir patogiai jaučiasi. Paskatinti „veikti“ vaiką galite ir kitokiais būdais, pavyzdžiui, pasakydami „Pažvelk į Birutės veidą. Matai, kokia ji nusiminusi? Kaip manai, ar galėtum ką nors padaryti, kad ji pasijustų laimingesnė?“. Nepamirškite priminti vaikui, kad jis gali kitam padėti ir išklausydamas, jei daugiau nėra kitų būdų.
• Būkite atlaidus savo vaikui. Nereaguokite pernelyg jautriai ir neskirkite vaikui didelių bausmių, jei jis padarė kažką blogo ar jus įžeidė to nenorėdamas. Vaikui reikia parodyti, kur jis padarė blogai, bet svarbu būti atlaidžiam. Juk mes visi darom klaidų. Svarbu, kad vaikas jaustųsi mylimas ir vertinamas. Jei rodysite vaikui gerumą, empatiją ir meilę, augančią iš vertinimo bei pagarbos, ilgainiui sulauksite iš vaiko to paties, šie jausmai jums grįš dvigubai stipresni.
• Pasistenkite nelyginti vaikų. Tai tikrai labai svarbu. Niekas nemėgsta būti lyginamas su geresniu, nes kiekvienas yra savaip nuostabus. Šiuolaikinis pasaulis diktuoja savo sąlygas: reikalaujama pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, bet neskatinamos vertybės. Vietoj vertinimo, kuris vaikas sumanesnis, vertinkite, kuris geranoriškesnis kitų atžvilgiu.