Kodėl dideli vaikai „sėdi ant sprando“ tėvams?

Neretai tėvai, iki pat gyvenimo pabaigos, arba išlaiko savo vaikus, arba teikia jiems svarią materialinę pagalbą. Ir dar padeda namų ūkyje, rūpinasi sukūrimu buitinių sąlygų, apsiima rūpintis anūkais (kai kada didesne dalimi) ir sprendžia kitas įvairias problemas.

Tėvams, vaikai ir toliau išlieka maži, netgi tais atvejais, kuomet jie tampa pilnamečiais bei savarankiškais. T.y. balsuoti jie gali, kurti šeimą gali (valstybės požiūriu), o tapti savarankiškais ir atsakyti už savo elgesį – anksti, dar maži (tėvų požiūriu). Kai kurie, ypatingai rūpestingi, tėvai ir toliau „nešioja vaikus ant rankų“, kada jam eina trečias – ketvirtas dešimtis metų. Nors, tėvai, stengiasi pasirūpinti vaikais, kol jie patys gyvi, negalima pasakyti, kad tai prailgina ir pagerina jų gyvenimą, greičiau atvirkščiai. Ir tik tuomet, kada jau nebėra jėgų (o tuo labiau lėšų) – tuomet pradeda galvoti apie tai, kaip „nusikratyti nuo savo sprando“ mylimą ir seniai suaugusį vaiką (o gal būt ir antrąją pusę, ir anūkus).

Sociologų nuomone, suaugęs ir savarankiškas žmogus yra tik tuomet, kai jis turi specialybę, jis gyvena atskirai nuo tėvų ir pats užsidirba pragyvenimui.

Kad „pasisodinti sau ant sprando“ vaiką, tėvai atranda daug priežasčių. Štai keletas iš jų:

1. Gyvenimo vietos problema. Laikai, kada butą galima buvo gauti iš valstybės, seniai praėjo. Dabar jį nusipirkti brangu. Todėl, daugelis vaikų, gyvena kartu su tėvais iki šeimos sukūrimo, o kartais ir sukūrus šeimą.

2. Jauku, švaru, šilta. Pas mamą gerai – skaniai ir sočiai maitina, tėtis paniurzgės, bet vis tiek duos pinigų, buitis sutvarkyta, viska gerai ir jokių problemų. Kam gyventi atskirai?

3. Baimė prieš nežinomybę. Ar daug paauglių (ir netgi suaugusių jaunų žmonių) žino, kur galima išsinuomoti kambarį, kur kreiptis dėl komunalinių problemų arba išsikviesti avarines tarnybas? O kiek reikia pinigų, kad prasimaitinti visą mėnesį? Ir ne tik prasimaitinti, bet ir sumokėti už butą, drabužį, transportą ir t.t.? O kaip užsidirbti bent pačiom būtiniausiom reikmėm?

Tokios žinios savaime neatsiranda. To mokina – tėvai, giminės, draugai, gatvė, arba reikia mokytis pačiam ir dažnai dėka savo klaidų. Apmokytas vaikas ne iš kart susikurs tokias gyvenimo sąlygas, kaip pas tėvus. O apie neapmokytą ir kalbėt nereikia. Tačiau, siekis gyventi nepriklausomai, pasireiškia ne tame, kad gyventi protingai ir pagal savo galimybes, bet tame, kad gyventi pagal savo taisykles. Bet ir toliau pasiliekant pas tėvus.

4. Viskas kontroliuojama. Daugumai tėvų ramiau, kada „vaikas“ gyvena šalia, namuose. „Taip mažesnė tikimybė, kad jis papuls į netinkamą kompaniją ar kur įsivels“, –sako tėvai. Tačiau pradėti savo, suaugusiojo gyvenimą, toks vaikas taip pa turi mažiau galimybių. O tapti suaugusiu ir savarankišku žmogumi – tuo labiau.

5. Nepasitikėjimas vaiko jėgomis ir sugebėjimais. O tiksliau – nepasitikėjimas, kad išauklėjote tokį žmogų, kuris sugebės gyventi savarankiškai. Taip, gyvenimas sudėtingas ir vis darosi sunkesnis (jeigu tikėti senutėmis).

„Geriausias būdas pasiruošti ateičiai – ją kurti pačiam“. Kol tėvai nesupras, kad jų pagrindinė užduotis ne tiesiog užauginti vaiką, bet paruošti jį savarankiškam gyvenimui, atsiras dar daug priežasčių, kad laikyti „vaikus“ prie savęs.

(Apsilankyta 250 viso, 1 šiandien)