Kūdikių kalba
Kokios nuostabiai putlios, su mažomis duobutėmis, mažylių rankutės. Kaip nuostabiai jos tiesiasi apkabinti mamos kaklą. Jos spindi magiška galia ir atspindi visa, ką mažylis jaučia ir ko jis nori. Vaiko rankutės yra jungiamasis laidas su jį supančiu pasauliu. Beje, jose yra tiek jėgos, kad kelių dienų vaikas, dėka įgimto griebiamojo reflekso, gali laikytis už virvės, leisdamas savo kūnui laisvai kaboti.
Jau trečiąjį gyvenimo mėnesį jis bando griebti barškutį, pliušinį meškiuką ar savąjį buteliuką. Nors pradžioje dar ne visai užtikrintai, tačiau tikslingai jo pirštukai juda tų daiktų link.
Nuo šešių mėnesių vaiko rankutės su ištiestais pirštais jau visiškai aiškiai sako – „Štai, štai, aš noriu to“ – ir pasiima daiktą į rankas, jei tas trokštamas daiktas yra pasiekiamas.
Nuo to laiko mažyliai bendrauja, dėka savo rankų, jų tėvams suprantama kalba. Ir kaip nebūtų keista, šia kalba jie pradėjo kalbėti jau nuo pat savo gimimo.
Naujagimiai išreiškia save visu savo kūnu, veido išraiška, balsu ir savo kūno padėtimi. Tačiau išraiškingiausiai kalba jų rankos. Ir kuo geriau tėvai šią vaikų kalbą supranta, tuo labiau patenkintas bus jų vaikas. Mokslininkai nustatė, kad kai kurie kūdikiai „sunkūs“ bei dažnai verkia tik todėl, kad jaučiasi nesuprasti. Pavyzdžiui, tėvai siūlo vaikui pažaisti kažką naujo, kai tuo tarpu jis jau pavargo. Arba jie guldo jį į lovytę, kuomet jis norėtų pašliaužioti. Visiškai logiška, jog jis priešinasi tokiems ketinimams. Tėvams tereikia atkreipti dėmesį į vaiko pirštukus ir scenos su verksmais, ir riksmais kaip nebūta.
Keletas praktinių patarimų, kaip padėti vaikui kalbėti.
