Vaikas prasižengė. Kaip reaguoti?

Įvykis jau įvyko. Visa kas buvo užlėpta tapo matoma! Jūsų nuostabusis, paklusnusis vaikas padarė „TAI“!! O gal „tai“.

Žvelgiant iš mūsų gyvenimiškos patirties aukščio visa tai atrodo nelogiška ir neteisinga, o kartais (būkime atviri) ir visiškai neleistina! Mūsų reakcija? Mes darome vienintelį ką „galime“ – sakome vaikui, kad jis pasielgė blogai, neteisingai. A-ja-jai! Mūsų būsena artima infarktui – „Kaip jis taip galėjo! Siaubas!“

Geriausiu atveju, mes tai sakome švelniai arba juokų formoje, gailėdami vaiko savimeilės, išskirtinais atvejais prieiname prie paaiškinimo – kodėl tai neteisinga, mūsų atžvilgiu, ir kokios gali būti pasekmės po tokio nusižengimo. Tačiau, kas įdomiausia, mes, suaugusieji, retai kada susimąstome, kad vaikas ir pats, darydamas vieną ar kitą „netinkamą veiksmą“, jau supranta, kad jis elgiasi nevisiškai taip, kaip to nori tėvai. O kartais ir absoliučiai ne taip! Todėl vaikas jau iš anksto siekia paslėpti faktą to ar kito poelgio, nuo tėvų. Tai yra nuslėpti, apgauti. Tik dėl patirties stokos ir amžiaus brandos, jis ne visada gali padaryti tai iki galo ir kokybiškai.

Būkime atviri sau. Kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turime savo „vaikiškame bagaže“ ne vieną tokį poelgį. Dar daugiau, net ir būdami suaugę dažnai elgiamės netinkamai, tuo pat metu norėdami paslėpti ir savo norą, ir jo pasekmes nuo to žmogaus akių, kurio kontrolės mes bijome!

Apgaudinėja tą, kurio bijo! Ir iš kurio nesitikima supratimo.

Kuomet mes iškeliame į viešumą nusižengimo faktą, mes tik pagiliname problemą. Juk, tokiu atveju, mes nesuprantame motyvų, kas paskatino mūsų vaiką tokiam poelgiui. Kokia užslėpta priežastis buvo to poelgio iniciatorius. O tai ir būtina suprasti. Tos problemos, kurios esamu momentu yra paslėptos nuo mūsų akių, ir yra ta varomoji jėga, skatinanti vieną ar kitą poelgį. Pagrindinis mūsų tikslas, turi būti, nenubausti vaiką, nebadyti pirštu į tai, ką jis padarė ir negąsdinti jo, būsimais sunkumais. Bet realiai padėti jam išspręsti jo vidinius prieštaravimus, kurių pas vaiką, bet kokiame amžiuje yra pakankamai! Ir kuo jis didesnis, tuo jų daugiau.

Taigi. Pamatę įvykio pasekmes, neišsiduokime, kad visa, ką atžala norėjo nuslėpti, yra matoma plika akimi. Savo viduje susivaldę nuo pamatyto siaubo, pasistenkite parinkti tinkamiausią momentą ir papasakoti, kad ir suaugusieji susiduria su tais pačiais sunkumais! Jie taip pat siekia užsitarnauti draugų palankumą, būti reikalingais ir mylimais! Pasakykite, kad jūs jį mylite, juo didžiuojatės, parodykite stipriąsias jo puses. Parodykite kitus galimus variantus, kaip gauti tuos pačius „paskatinimus“, tik labiau priimtinais metodais. Na, o jeigu mes patys nežinome, kaip pakeisti blogą elgesį geru, tuomet nereikia kaltinti ir vaiko!

Teisingo vaikų auklėjimo reikia mokytis ir su tokia pat atsakomybe, kaip bet kurios kitos profesijos. Nes mūsų vaikai – tai vienas iš nedaugelio matomų rezultatų, nurodančių į žmonijos gyvenimą žemėje.

(Apsilankyta 79 viso, 1 šiandien)