Kalbėkite su savo vaiku

Dauguma mamų skundžiasi, kad tuomet, kai vaikas pradeda vaikščioti ir kalbėti, jis maišo užsiimti namų ruoša, apsipirkti ir t.t.. Dažnai verkia, rodo kaprizus, nenori paklusti ir netgi stengiasi pabėgti.

Kodėl taip vyksta? Kaip galima sureguliuoti ryšį, tarp mamos ir vaiko taip, kad jis suprastų mamos rūpesčius? Pagrindinis faktorius, kuris formuoja tokius santykius tarp tėvų ir vaikų – bendravimas.

Mama nuo pat vaikystės, nuo pat gimimo turi kalbėti su savo vaiku. Ir tai neturi būti „ siu siu siu …“ ar kiti, mamoms būdingi, dalykai. Jai reikia pasakoti vaikui apie tai, ką ji dabar daro, kur eina, aiškinti vaikui, į ką dabar reikia atkreipti dėmesį. Ir tai turi tęstis NEPALIAUJAMAI. Tas pats ir su tėčiu. Apskritai, tėvai turi, kiek galima daugiau, įtraukti vaiką į savo gyvenimą, o ne palikti jį vienumoje su žaislais ar televizorium.

Ką mama bedarytų, kur ji beitų su vaiku, su juo reikia šnekėti kaip su lygiu. Tvarkymasis? Nesodinkite vaiką priešais televizorių. Pasiimkite jį iš kambario į kambarį ir pasakokite, ką darote. Į parduotuvę? Tas pats. Tokiu būdu vaikai greičiau mokosi kalbėti, greičiau įsisąmonina aplink supančią aplinką, greičiau pagauna mamos ir kitų nuotaikas, greičiau prisitaiko visuomenėje, greičiau vystosi.

Tėvai, kurie palieka vaikus nuošaly, savo gyvenimo, teisinasi tuo, kad su vaikais sunku užsiimti namų ruoša, važiuoti su reikalais ir t.t.. Jie, bet kokiai progai pasitaikius, sodina vaiką prie televizoriaus ar kompiuterio. Tačiau po 10 – 15 metų pradeda skųstis, kad vaikas yra uždaras, nesidalina savo rūpesčiais, neįsileidžia jų į savo gyvenimą, neįsigilina į tėvų problemas ir nedalyvauja šeimos gyvenime.

Tuo tarpu mamos, kurios kalbasi su savo vaikais, iš pirmo žvilgsnio atrodančiais dar visai nesupratingais, daro didelį indėlį, jiems tampant asmenybėmis ir į jų protinį vystimąsi. Be to, tai ne tik naudinga vaikui, bet ir jai pačiai. Kalbėdama su vaiku ji formuoja su juo tamprų vidinį ryšį, kuris išliks visą vaiko gyvenimą. Būtent, dėka vidinio ryšio, vaikas pagarbiau elgiasi su mama, jaučia jos poreikius, supranta, kada ir kas suteikia jai diskomfortą ir stengiasi jos neskaudinti. T.y. jis paklusnus ne dėl to, kad bijo bausmės ar jam kažkas tai pažadėta už paklusnumą. Ir ne dėl kaltės jausmo, kurį, kai kurie tėvai, mano esant vienu iš auklėjimo būdų (!). Jis paklusnus laisva valia todėl, kad supranta savo tėvus. Vaikas nustoja būti auklėjamas, tampa bendradarbiu visuose suaugusiųjų reikaluose, juos žino, apie juos svarsto, o augdamas vis daugiau dalyvauja šeimos ir tėvų reikaluose. Ar ne to siekia visi tėvai?

Japonijoje, toks auklėjimo aspektas yra tradicinis. Todėl, japonams yra normalu, kuomet vaikas pradeda anksčiau šnekėti, nei vaikščioti. Labai svarbu, kad toks požiūris, į visiškai mažus vaikus, priveda prie to, kad nuo pat vaikystės stipriai išvystytas mastymas, kalba, intuicija ir pagarbos jausmas. Ir ne tik šeimos narių atžvilgiu.

KALBĖKITE SU SAVO VAIKAIS