Vaikų jausmai

     Turbūt taip yra nutikę ne vieniems tėvams: trumpam kur nors išeinate ir paliekate savo vaiką penkioms minutėms. Grįžę randate jį isterikuojantį ir besivartantį ant sofos ar ant grindų. Kodėl taip nutinka? Vaiką isterija gali ištikti labai greitai ir visai netikėtai. Kartais taip nutinka tiesiog dėl išgąsčio. Po isterijos priepuolio vaikas dažnai jaučiasi kaltas. Taigi, tai puiki terpė tėvams pradėti ugdyti vaikuose jų atsakomybės jausmą bei supažindinti su galimomis nemaloniomis pasekmėmis. Atsakomybės ugdymas padės vaikui visą likusį gyvenimą teisingai atskirti gera nuo blogo. Vaikams, kuriems leidžiama „jausti savo jausmus“, o tėvai dar ir padeda vaikams juos atskirti, įgyja gebėjimų teisingu keliu bendrauti su žmonėmis ir prisiimti atsakomybę. Vaikams, kurių jausmai yra užslopinti arba slopinami, išreiškia save neigiamomis aplinkybėmis. Tad niekuomet negalima slopinti vaikų jausmų, net jei jie ir ne patys pozityviausi. Štai keli keliai, kuriais eina tėvai, nežinodami, jog tuomet kaip tik slopina vaikų jausmus:

  • Gelbėjimas – „Aš pasirūpinsiu, kad tas dalykas tau daugiau nebetrukdytų. Tad nebesijaudink dėl to“.
  • Baudimas – „Nuo šiol tau draudžiama visą mėnesį žaisti su kate, jei ją skriaudi“.
  • Problemos sprendimas – „Kodėl tau nenusiraminus. Aš nueisiu nupirkti ledų, kad pralinksmėtum ir nebegalvotum apie tai“.
  • Moralizavimas – „Kaip tu galėjai būti tokia neatsakinga? Kai aš buvau maža, buvau labai atsakinga mergaitė ir niekada neleisdavau, kad man taip nutiktų“.
  • Neigimas – „Tai ne tavo kaltė, tad neturėtum jaustis kalta“.
  • Pažeminimas – „Negaliu patikėti, kad tu taip pasielgei. Kaip tu taip galėjai? Aš pasirūpinsiu, kad visi tavo draugai sužinotų, ką padarei. Tuomet tau bus gėda, pasimokysi iš savo klaidų ir daugiau niekada taip nesielgsi“.
  • Gailestis – „Brangioji, kokia bloga ta katė. Ji neturėjo užpulti žiurkėno ir taip tavęs išgąsdinti“.
  • Pamokslavimas – „Nuo šios akimirkos, jaunoji panele, tau teks būti atsargesnei. Norėčiau, kad visuomet patikrintum, prieš ką nors darydama“.

     Ir čia tik dalis visų pasisakymų, kuriais tėvai užslopina vaikų jausmus. Kol mes esame susikoncentravę ties tuo, kaip pamokyti savo vaikus iš esamos situacijos, dažnai nesusimąstome, kad viso to pasekmės gali būti visiškai kitokios, o geri ketinimai nueiti šuniui ant uodegos. Jei norime iš tiesų kažko išmokyti savo vaikus, tikrai neturėtume apeliuoti į jų jausmus ar sąžinę. Štai kaip reikėtų elgtis:

  • Būkite empatiškas – „Aš suprantu, kaip tu jautiesi. Man irgi yra tekę taip jaustis. Skaudu, ar ne?“.
  • Pagrįskite jausmus – „Tu turi teisę taip jaustis. Jei man būtų taip nutikę, aš greičiausiai irgi taip jausčiausi“.
  • Identifikuokite jausmus – „Atrodo, kad tu šiuo metu jauti________“. Arba – „Tai, ką tu jauti, vadinama_______“. Arba – „Tai tau liūdna/baugu/džiugu?“.
  • Įdėmiai išklausykite – Išlaikykite tiesioginį akių kontaktą ir įdėmiai klausykitės. Pasistenkite sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas jaustųsi, jog kalba su geriausiu draugu. Sakykite: „Aš įdėmiai klausausi. Man įdomu, ką tu man sakai“.
  • Būkite smalsus – „Tai įdomu, ką tu sakai. Aš noriu sužinoti daugiau apie tai, kaip tu šiuo metu dėl tokios situacijos jautiesi“. Arba – „Kaip tu susitvarkysi su tuo kitą kartą?“. Arba – „Gal dar ką nors nori man pasakyti?“.
  • Patvirtinkite vaiko jausmus – „Tu tikrai jautiesi labai liūdnas“. Arba – „Aš matau, kad tu labai piktas“.
  • Paraginkite išreikšti jausmus – „Papasakok man daugiau. Aš noriu žinoti, kaip tu jautiesi. Aš tavo pusėje“.

     Jau žinote, kaip padėti vaikui išreikšti savo jausmus. Iškart pastebėsite, kaip suartėsite su savo vaikui, ir kaip jam palengvės, kai jaus jūsų paramą.

(Apsilankyta 163 viso, 1 šiandien)