“AŠ PATS!” prieš “Klausyk vyresniųjų”

Nėra lengva pradėti pripažinti vaiką ir leisti jam kažką nuspręsti pačiam. Žinoma, baisoka – o jeigu jis pasirinks pasivaikščiojimą, vietoje rytinės košės?

Netgi 2 – 3 metų vaikas siekia būti savarankiškas, stabdydamas bet kokią pagalbą pareiškimu: „Aš pats!“. Kiek vyresni vaikai būna dar labiau kategoriškesni, siekdami atsikovoti teisę į savo veiklą. Ir šią teisę, bet kurio vaiko, reikia pripažinti bei gerbti. Priešingu atveju, bet kokios „auklėjimo priemonės“, liečiančios laiko planavimą, neatneš naudos.

Suteikite vaikui laisvę. Savarankišku ir organizuotu vaikas netampa per akimirką arba pasiekęs kažkokį tai amžių (pvz., mokykloje), bet per laiką. Ir suteikti galimybę spręsti tam tikrus klausimus, taip pat reikia palaipsniui, tačiau savalaikiai, t.y. nei ankščiau laiko, nei jį užtempiant. Pirmu atveju, jeigu jam kažkas nepavyks, jis gali ilgam prarasti potraukį kažką daryti, antru – išaugs be iniciatyvos. Palaipsnis perėjimas prie savarankiškumo (pradžioje stebi – daro kartu su tėvais – daro pats, prižiūrint tėvams – suteikiama absoliuti laisvė tame klausime) palengvins vaikui užduotį pačiam pradėti planuoti savo laiką.

Sudarykite taisyklių sąrašą. Prieš suteikdami vaikui laisvą pasirinkimą: kada jam žaisti, kada daryti pamokas, kada bendrauti su draugais ir pan., kartu susėskite ir aptarkite taisykles, kurios bus vykdomos nuolat. Pavyzdžiui, vaikas gali žaisti su visais žaislais iš karto, bet juos sutvarko pats. Arba mokyklinukas gali pasirinkti kada jam daryti pamokas, tačiau jas paruošti ir susitvarkyti rytojui turi iki 20 valandos. Tokios taisyklės neapriboja laisvės, bet padeda jam pačiam suplanuoti laiką, susidaryti dienotvarkę ir tuo pat metu nelikti visiškai nekontroliuojamam.

Užduokite daugiau klausimų. Nuo pirmųjų gyvenimo metų, reikia suteikti vaikui galimybę rinktis, stengiantis vystyti jame gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Pavyzdžiui, leiskite jam pasirinkti, kokius rūbus jam užsivilkti (kasdienius ar šventinius) einant į lauką. Pradžioje, vaikui galima padėti, jam patariant ir paaiškinant jo padaryto pasirinkimo pasekmes („Jeigu tu eisi į lauką žaisti su šventiniais rūbais, gali susitepti ir nebeturėsi su kuo eiti į šventę). O vėliau, klausimų pagalba, stengtis atvesti į tą tašką, kad vaikas pradėtų analizuoti situaciją pats. Tokie įgūdžiai, kaip savo elgesio pasekmių suvokimas, padės ateityje tikslingai susiplanuoti savo laiką.