Metalistai, fyfos, forsai, pankai – kas tai?

Tai jaunimo subkultūros. Taigi, dabar plačiau apie kiekvieną iš jų:

Metalistai:

Dauguma respondentų paminėjo metalistus: iš 44 – 32. Dažnas juos sieja su laisve, agresija. Kai kurie net su satanizmu: “Atrodo, kad jie yra šiokie tokie satanizmo šalininkai”. Pasitaiko net kraštutinių vertinimų: “Metalistai – šiukšlės. Juos reikia gydyti psichiatrinėse ligoninėse”.
Metalistai dažnai apibūdinami – alaus butelis rankoje, mėgstantys “parūkyt” žolės arba “rūkantys pigias cigaretes”, “groja gitarom”.
Kalbėdami apie išvaizdą kiekvienas respondentas paminėjo, kad metalistai turi ilgus plaukus, kai kurie nurodė, kad jie augina barzdas. Dėvi juodus džinsinius ar odinius drabužius . Būtinas metalistų atributas, respondentų nuomone, juoda odinė striukė.
Metalistai avi “kerzus” arba kaip vienas respondentas apibūdino: “Batai penkiom išmierom didesni”.
Šiai grupei būdingi metalo spalvos aksesuarai: grandinės, įvairūs pakabukai, kryžiai, kaukolės.
Respondentų nuomone, metalistų amžius svyruoja nuo 16 iki 25 ar net daugiau metų. Socialinis sluoksnis dažnai nurodomas įvairus, bet paprašius patikslinti nurodomos vidutines pajamas gaunančios ar socialiai remtinos šeimos. Išsilavinimas taip pat nurodomas įvairus , bet vis dėlto, siejant jį su amžiumi nurodomas vidurinis arba įgyjamas aukštasis. Pasitaiko ir griežtesnių vertinimų: “Išsilavinusių tarp jų mažai”.

 Pankai:

Tik 8 respondentai nepaminėjo pankų. Dažna nuomone, pankas neatsiejamas nuo laisvo elgesio, anarchijos. Viena respondentė taip apibūdino jų elgesį: “Nori išsiskirti išvaizda, šokiruoti. Prieš logikos, įpročių dėsnius elgiasi”. Dar kelios pasisakiusiųjų nuomonės apie pankų elgesį: “Pasaulis tuščias – įveskime anarchiją”; “Ant visko nusispjaut”; “Propaguoja, kad jie yra visuomenės atmatos”. Respondentų nuomone pankai mėgsta konfliktuoti. Pasitaiko ir kraštutinių vertinimų: “Prasmirdę narkomanai”.
Apibūdindami pankų išvaizdą dauguma respondentų nurodė, kad juos galima atpažinti iš plaukų, kiti patikslino – jiems būdingos išskustos ir nudažytos skiauterės: “Sunku supainiot <…> skiauterės žaliai dažytos”. Pankai gali būti ir plikai nusiskutę galvą: “Su skiautere arba pliki”.
Respondentų nuomone pankai vilki devėtus drabužius, suplyšusius džinsus. Avi aptrintus batus, “kerzus”. Iš aksesuarų, apklaustųjų nuomone, populiariausi auskarai: “Prisivėrę daug auskarų”.
Pasak respondentų, pankų amžius nuo 14 iki 23 metų. Išsilavinimas svyruoja nuo nebaigto vidurinio iki aukštojo. Tiesa, labai mažai respondentų mano, kad tarp pankų yra su aukštuoju išsilavinimu: “Pankai jei būtų išsilavinę, tokie nebūtų”.
Socialinis sluoksnis nurodomas įvairus, bet dažniausiai vidutines pajamas gaunančios ar net asocialios šeimos. Pasitaiko net labai neigiamų nuomonių: “Valkatos gi jie <…> daugiau iš asocialių šeimų”.
Pankai – tai kraštutinis būdas pasakyti visuomenei, kad pasaulis eina vis tolyn nuo žmogiškumo, vis tolyn į smaugusį absurdą. Kaina – jų pačių tapimas to kraštutinumo auka: nusigėrimas, sėdimas į kalėjimus, “kaifo” jungas, moralinis sugedimas ir t.t. Jie – lyg visuomenės kūno votys, atskleidžiančios pačios visuomenės ligą arba net supuvimą, dvasinį AIDS, lyg pačios visuomenės veidrodis, lakmuso popierėlis, parodantis kaustančių žmogiškumą formalių normų beprasmiškumą. Jie – “Dievo klounai”, nes tik su ironija galima kalbėti apie žmogaus esmę, norint daugiausia pasakyti, ir tik paradoksaliu būdu žmogus suvokia, kas jis yra, būdamas tarp gyvulio ir dvasios. Tuo labiau, kad mes visi lygiai taip pat, anot šv. Augustino, “pasaulio šviesą išvystame tarp išmatų ir šlapimo” (inter faeces et urinam). Šia prasme J.Ivanauskaitės mintis – “Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip”, – yra griežtai sociologiška.
“Pankuoti – tai nepasiduoti aplinkinių įtakai, sukurti savo kultūrą”, – mano penkiolikmetis Vilniaus pankas. Vienas iš pankiškosios (kontra)kultūros bruožų – jų kalba, kuri, anot simbolinio interakcionizmo atstovų (E.Gofmano, Bekerio ir kt.), turi ypatingą reikšmę formuojant patį mąstymo procesą bei jo specifiškumą (taigi pats mąstymas tiek struktūriniu, tiek turinio atžvilgiu yra kitoks, o apibūdinant gali būti pavadintas “kontramąstymu”). Pankai ne valgo, o “įsimeta”, per daug išgėrę “varo ožius”, “narkošos” “sėda ant adatos” ar “valgo žolę”, kiti “gauna fanieros”, “stumia laiką” ir “mala šūdą”. Pankų kontrakultūros įtaka neabejotina: daugelis mūsų darome tą patį, savo kalbą praturtindami jų žargonu bei mielai perimdami jų madas, pvz., nešiojame nutįsusius megztinius nubrizgusiais rankogaliais ir pan. Juk būtent pankai išvadavo mus iš anglosaksiškos švarkų vergijos.
Pankai toli gražu nemano, kad jie jau padarė viską, ką turėjo padaryti, kad jų era jau praėjo: “Pankai – ne diedukai! Aišku, kad nemiršta”. Taip pat (jau mums) aišku, kad pagrįstai yra ir kitaip manančių. (M.Kievys ).

 Baikeriai:

23 respondentai paminėjo baikerius, kurie kartais vadinami ir rokeriais.
Respondentų nuomone, baikeris neatsiejamas nuo motociklo: “Gyvenimas ir motociklas absoliučiai neatskiriami dalykai” arba “Laisvę propaguoja jie, gyvenimą ant ratų. Kaip čigonai”. Pasitaiko ir neigiamų vertinimų: “Nesiskaito su moterimis. Jiems mergina – blizgutis, papuošalas”.
Kalbėdami apie išvaizdą respondentai nurodė, kad baikeriai dėvi odinius arba juodus drabužius: “Odinėm striukėm, bet brangesnėm nei metalistų” arba “brangiom odinėm kelnėm”. Baikeriai dėvi akinius nuo saulės, šalmus, skareles – “Skarelės ryškios, spalvotos ant galvų”.
Respondentai nurodo, kad baikeriai gali būti ilgais arba trumpais plaukais, “dauguma su barzdom”.
Nurodomas baikerių amžius apie 18 metų. Jie gali būti sulaukę solidaus amžiaus: “Tarp baikerių esti ne tik žalio jaunimėlio, bet ir išsilavinusių, gerai uždirbančių žmonių”.
Respondentai dažnai nurodo, kad baikeriai turi vidurinį išsilavinimą ir yra iš vidutines pajamas gaunančių šeimų. Kai kurie apklaustieji nurodė pasiturinčias šeimas, nes “be pinigų rokeriu nebūsi”.

 Reiveriai:

Gana daug respondentų paminėjo reiverius: iš 44 – 29.
Respondentų nuomone, reiveriams svarbiausia propaguoti rave’ą: “užkariaut pasaulį techno muzika”.
Apklaustieji paminėjo, kad reiveriai mėgsta plačius drabužius: plačias kelnes dar vadinamas lenarais, ryškias striukes, “maikes kaip maišus”. Jiems būdingas “sportinis aprangos tipas”. Viena respondentė nurodė, kad jie avi “batus ant platformos”. Dažnai minima, kad reiveriai važinėja su riedlentėm ar riedučiais.
Labai dažnai reiveriai siejami su narkotinėm medžiagom: “Narkotikus propaguoja, extasy, LSD tabletes”. Pasitaiko ir gana sarkastiškų apibūdinimų Vaikai, na, klounai <…> į maišus įlindę: “<…> krūvom po miestą važinėjo” arba “Tablečių prisiriję šoka <…> su maišais <…> maži visi, ryškūs”.
Respondentų nuomone, reiverių amžius – nuo 10 iki 19 metų. Kaip parodo amžius dauguma iš jų paaugliai, besimokantys mokykloje. Socialinis sluoksnis nurodomas įvairus, bet dažniausiai gaunančios vidutines pajamas.

 Reperiai:

Reperius paminėjo 17 respondentų. Viena respondentė taip juos apibūdino: “Gatvės vaikai, turintys gangsterių idealus”.
Respondentų nuomone, reperiams kaip ir reiveriams būdingi platūs drabužiai: “su maikutėm krepšininkų, ten, NBA”, “bliuzonai su kapišonais”. Reperiai nešioja kepuraites su snapeliais kitaip vadinamas “beisbolkėm”. Kaip nurodė viena respondentė šios kepuraitės dažnai “atvirkščiai apsuktos”. Reperiai kaip nurodė dauguma respondentų plikai skuta galvas.
Nurodomas reperių amžius panašus kaip reiverių – 15-18 metų. Iš jų dauguma moksleiviai. Respondentai nurodo įvairų socialinį sluoksnį, nepatikslina.

 Skinheadai:

Tik 7 respondentai paminėjo skinheadus. Šnekant apie šios grupės idėjas vyrauja tokios nuomonės: “skinai – antitolerancijos pavyzdys” arba “Lietuva – lietuviams”. Respondentų nuomone, skinheadai propaguoja nacionalistines idėjas, yra“rasistai”, “mėgsta futbolą ir prievartą”. Skinheadai siejami su riaušėmis, muštynėmis. Apklaustųjų nuomone skinheadai yra išimtinai lietuvių tautybės žmonės.
Iš išvaizdos skinheadai taip apibūdinami: skusti, “tvarkingais drabužiais”, “militaristinės povyzos”. Respondentų nuomone, skinheadai avi kerzus. Jiems būdinga “militaristinio stiliaus apranga” ir yra “dažnai prisisiuvę tautinę vėliavą ant peties ar nugaros”.
Nurodomas šios grupės narių amžius svyruoja nuo 15 iki 22 metų. Dauguma respondentų nurodo vidutines pajamas turinčias šeimas, bet pasitaiko ir griežtesnių vertinimų, kad skinheadai yra be vidurinio išsilavinimo ar iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Pasak vienos respondentės: “iš šeimų turinčių socialinių problemų”.

Forsai ir fyfos:

Iš kur atsirado?
Šios ,,subkultūros” susiformavo dar visai neseniai. Tavo nuostabai, toks stilius pradėjo plisti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje! Šiaip jau forsų ir fifų judėjimai nėra vadinami subkultūra, tačiau vis dažniau prieinama prie nuomonės, kad ir šie žmonės dažnai mąsto, elgiasi o ir pastebimai rengiasi kitaip. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje atsirado fifų ir forsų atstovų. Tai buvo žemesnių sluoksnių atstovai, kurie nesutiko likti nepastebėti ir taip nusprendė į save atkreipti dėmesį.

Kaip atrodo?
Vaikino vizitinė kortelė – treningas, merginos – blizgučiai. Forsai vengia orginalių apdarų, jie žemina ir tyčiojasi iš žmonių, nusprendusių išsiskirti iš minios! Geriausiai vaikinai jaučiasi su kedais, nešioja trumpai nukirptus plaukus arba juos išvis nuskuta. Forsai dievina papuošalus: masyvias kaklo ir rankos grandinėles, žiedus. Retas forsas neturi beisbolininko kepuraitės. Merginos avi aukštakulnius, kitaip dar vadinamus ,,špilkomis” , segi trumpus sijonus, vilki itin prigludusias palaidinukes. Plaukus fifos dažo šviesiai, jos taip pat neapseina be daugybės blizgių aksesuarų.

Emocijos
Galbūt juokiesi, tačiau fifos ir forsai ima vaidinti pačia aršiausia ir netolerantiškiausia ,,subkultūra” , kurių saugotis turėtum labiausiai! Jie pripažysta tik vieni kitus, o kitų subkultūrų atstovai jiems yra priešai. Itin pastebimas fifų ir forsų nemadingumas, prastas auklėjimas, žemas išsilavinimo lygis. Agresyvieji forsai ir aršiosios fifos pasirengę bet kada tave pamokyti, jeigu tik tik jiems nepatiks, kaip tu į juos pažiūrėjai, ką jiems pasakei! Tiesa, po viena šios ,,subkultūros” atstovai nevaikšto. Matyt, bijo žinodami, kad ir patys gali gauti į nosį nuo panko, kurį vakar jų ,,chebrytė” užgauliojo.

Emo:

Kas gi tie berniukai ir mergaitės, užtvindę gatves juodai rožine beprotybe? Emo mada – keista gatvės mados kryptis, gimusi, kaip tai dažnai atsitinka, iš muzikinio žanro. Emo jau seniai pavergė jaunuolius, nieko bendro neturinčius su emotional rock muzika, jiems tiesiog patiko kedai rausvais raišteliais ir suplėšytos pėdkelnės.

Tikrieji emo vadina tokius „pozuotojais“ arba fake’ais, keiksnodami juos už nepakankamą pagarbą savo kultūrai. Bet tai visai natūralus procesas. Niekas neprivers mūsų išmokti atmintinai visų grupės „Kiss“ dainų žodžių prieš pasirodant mieste su odine striuke.
Nesigilindami į nereikalingas smulkmenas, pasakykime tik tiek, kad emo arba ymo save vadina jaunimas, teikiantis didelę reikšmę savo emociniams išgyvenimams, o emo muzikos šaknys slypi 80-ųjų hardroke.

Kas tai? Na, kad suprastum, kas patinka emo, reikėtų paklausyti ko nors iš „Fall Out Boy“, „The Used“, „Panic! At The Disco“, „My Chemical Romance“, „Saosin“ ir t.t.

Tačiau jei apnuoginti nervai ir grynos emocijos, lydimos gitaros ritmų nepadarė tau jokio įspūdžio, o noras persipjauti venas tave aplanko ne dažniau nei kartą ar du per metus, vis tiek gali būti, kad užsimanysi pasiskolinti iš emo stiliaus keletą gerų idėjų. Taigi koks yra emo stilius?

Šukuosena. Tikras emo: tiesūs, dažniausiai juodi plaukai, kreivi prilaižyti kirpčiai, dengiantys pusę kaktos, o pakaušyje plaukai pakelti ir suvelti. Plaukai gali būti ir ne juodi, tačiau dalis sruogų bus nudažytos juoda arba rožine spalvomis.
Kaip tuo pasinaudoti: juodi plaukai tinka daugeliui, o griežti kirpčiai visada atrodo stilingai.

Makiažas. Tikras emo: išbalintas veidas, blyškios lūpos ir labai ryškiai apibrėžtos akys. Kartais emopiešia ant veidų juodus „nutekėjimus“, tarsi nuo ašarų būtų nubėgęs tušas, arba piešia juodu pieštuku ašarėles. Nagai lakuojami juodai. Vaikinų – taip pat.
Kaip tuo pasinaudoti: labai susižavėti tuo nereikėtų, tačiau blyški oda ir tik akių paryškinimas atrodo labai aristokratiškai.

Avalynė. Tikras emo: jie ištikimi savo mėgstamom firmom: avi „Converse“ ir „Vans“. Kedai pageidautina kad būtų juodi arba juodai baltai languoti. Galbūt su rausvais raišteliais.
Kaip tuo pasinaudoti: druskos ir pipirų pagal skonį. Tai yra, pati savaime tokia avalynė yra gana neutrali ir gali tikti prie įvairaus stiliaus.

Drabužiai. Tikras emo: aptempti tamsios spalvos džinsai, kokiais dviem dydžiais per maži marškinėliai marškinėliai, ant kurių pavaizduoti animacinių filmų herojai arba roko grupių pavadinimai. Visi drabužiai apgludę. Megztiniai V formos iškirpte su rombeliais. Dryžuoti ir languoti daiktai.
Pagrindinės emo spalvos – juoda, balta, raudona ir rožinė.
Kaip tai panaudoti: marškinėliai su aplikacijomis – tikrai madinga. Juostelės ir langeliai – sezono hitas. Skinny – niekada nebuvo išėję iš mados. Kaip visa tai derinti – skonio reikalas.

Aksesuarai. Tikras emo: rankinės per petį su animacinių filmų herojų atvaizdais. Diržai su kniedėmis, geriausia baltos spalvos, grandinės.

Labai svarbi įvaizdžio dalis yra akiniai stambiais raginiais ar bent jau šiaip tamsiais rėmeliais. Ant kaklo nešiojamos „arafatkės“: juodai baltos arba raudonai baltos. Ir, be abejo, ženkliukai.

Languoti, su žvaigždutėmis, su širdelėmis arba paprasčiausiai skelbiantys tiems, kas dar nesusiprato, kad jų nešiotojas yra ne kas kitas, o emo. Ženklelius galima segti kur tik nori – ant skarelės, rankinės, džinsų ar net batų. Ant emo rankų dažnai galima išvysti apyrankes, dengiančias randus. Juk kiekvienas save gerbiantis emo privalo turėti polinkį į savižudybę. O gal jiems tiesiog norisi, kad jūs taip apie juos galvotumėte?

Kaip tai panaudoti: šiaip jau emo aksesuarai atspindi jų jauną amžių, tad jei esi jau baigęs mokyklą, tai vertėtų apsistoti ties kuo nors solidesniu.

Jei tau kažkuo patiko emo stilius, tai žinok, kad madingų drabužių rasi ne tik firminėse emo parduotuvėse, bet ir bet kokiose madingų drabužių, ypač nebrangių ir skirtų jaunimui, parduotuvėse.

Hipiai:

Hipiai, tai subkultūra kilusi iš jaunimo judėjimo, prasidėjusio JAV septinto dešimtmečio pradžioje ir paplitusio visame pasaulyje. Pats žodis hipis yra kildinamas iš amerikietiško žodžio hipster, reiškiančio klubus aptempiančias kelnes. Sąvoka pirmą kartą panaudota apibūdinti bytnikus, atsikėlusius į San Francisko Haight-Ashbury rajoną. Šie žmonės neigė tradicinę kultūrą ir gyvenseną, kūrė atskiras bendruomenes, klausė psychodelic rock, stovėjo seksualinės revoliucijos priešakyje ir naudojo narkotikus kaip priemonę savo sąmoningumo tyrinėjimams.

1967 metais „Žmonių Sueiga“ San Franciske išpopuliarino hipių kultūrą ir privedė iki legendinės „Meilės Vasaros“, vykusios vakarinėje JAV pakrantėje, ir 1969 metais vykusio Vudstoko festivalio rytinėje šalies dalyje. Jungtinėje Karalystėje mobilios „taikos kolonos“ tarsi piligrimai keliavo į nemokamus muzikos festivalius Stounhendže. Judėjimas žymų mastą įgijo ir Meksikoje bei Naujojoje Zelandijoje, tačiau daugiau ar mažiau buvo aptinkamas beveik visur.

Hipių stilius, maniera ir vertybės turėjo didelį poveikį kultūrai, muzikai, televizijai, filmams, literatūrai ir dailei. Jau nuo septinto dešimtmečio pradžios vyraujanti visuomenės dalis įsisavino daugelį hipių kultūros aspektų. Hipių išpažįstamas religinis ir kultūrinis įvairumas susilaukė plačiai nusidriekusio pripažinimo, tokiu būdu Rytų filosofija ir jos dvasinės idėjos pasiekė Vakarų pasaulio auditoriją. Hipių kultūros palikimas šiuolaikinėje kultūroje yra sunkiai aprėpiamas, nes pasireiškia bemaž visur: nuo sveiko maisto iki muzikos festivalių, nuo šiuolaikinių seksualinių papročių iki kibernetinės revoliucijos.

(Apsilankyta 1 735 viso, 1 šiandien)