Ar vaikams iki metų reika duoti cukraus?

Cukraus, vaikams iki metų – duoti nereikia. Dėka pediatrų ir įvairių straipsnių, daugelis jaunų mamų tai žino ir stengiasi to laikytis. Bet! To visiškai nenori priimti (prisiminti) mūsų vaikų, kol kas dar nespėjusių priprasti prie saldumynų, senelės. Jos dažnai lepina savo anūkėlius įvairiais skanėstais. O į išsakytus jūsų perspėjimus ar netgi protestus, jos pradeda pykti, pridurdamos: „Nieko blogo vaikui neatsitiks! Mes jus taip auginome, maistelis buvo be jokios ten fruktozės ir nieko – išauginome!“.

O mažylis, tuo tarpu, klausosi ir valgo …

Blogiausia tame tai, kad prisirišimas prie saldaus, praktiškai nebeatšaukiamas – vaikai labai greitai ir stipriai pripranta prie saldumynų. Ir toliau, jų racione, vis dažniau turi atsirasti „kas nors skanaus“. Todėl, kad nepralaimėti šioje „saldžioje“ kovoje, pasikalbėkite su savo artimaisiais (ir pirmiausia su savo mamomis). Paaiškinkite joms, sekančius, labai svarbius dalykus apie vaiko sveikatą:

  • Jeigu, maitinant kūdikį iki trijų metų, neduoti jam saldaus, tai praktiškai šis saugiklis, visam gyvenimui, apsaugos nuo saldumynų persivalgymo – smaližiumi jau nebetaps. Tačiau laikytis šios taisyklės nenukrypstamai, labai sunku. Nes, jūs ir pati neturite smaguriauti saldumynais. Tačiau nedarykite iš to „uždrausto vaisiaus“. Tiesiog, iki 3 metų amžiaus, pakeiskite saldumynus kitais produktais, tokiais kaip – džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, džiovinti bananai, džiovintos vyšnios ir kiti džiovinti vaisiai (po žiupsnelį, galite naudoti fruktozę, vietoj cukraus). Kaip šokolado atmainą, galime pasiūlyti hematogeną.
  • Mokslininkai įrodė, kad egzistuoja tiesioginė priklausomybė: polinkis saldumynams vaikystėje padidina riziką, jau suaugus, polinkį alkoholiui.
  • Vaikų stomatologai skambina visais varpais – beveik 80% vaikų, iki trijų metų, diagnozuotas kariesas. Ir ne tik dėl saldumynų, ypač Chupa Chups. Tai ir dažnai pasitaikantis „buteliuko ėduonis“, kuris atsiranda vaiką girdant įvairiais pasaldintais gėrimais. Todėl pasistenkite, kiek galima anksčiau atpratinti vaiką nuo buteliuko, o taip pat negirdykite vaiko saldintais gėrimais. Pasistenkite tinkamai prižiūrėti dantis, juos reguliariai valykite.
  • Cukrus kenkia ne tik dantims. Jis trukdo organizmui įsisavinti vitaminus bei mineralus – konkrečiai kalcį ir B grupės vitaminus. Pavyzdžiui, norėdami duoti vaikui varškės, kas yra gerai (joje yra daug kalcio), bet pagardinę ją cukrumi, kad vaikas geriau valgytų, jūs gerą produktą padarote niekiniu.
  • Bandant prisidengti fraze „saldumo reikia kepenims ir smegenims“, reikia suprasti, kad visiems organams padeda funkcionuoti ne cukrus, bet gliukozė. O gliukozės šaltiniai gali būti įvairūs (tame tarpe ir naudingi vaiko sveikatai) – ji gali būti ir daržovėse, ir vaisiuose, ir džiovintuose vaisiuose.
  • Dar viena, piktnaudžiaujant saldumynais, blogybė – viršsvoris, diabetas, virškinimo trakto sutrikimai.

Ir svarbiausia taisyklė – nesivadovaukite savo skoniu, siūlydami maistą vaikui, nes jie dar nėra pripratę nei prie saldaus, nei prie sūraus. T.y., jeigu jums – „trūksta druskos, kaip galima valgyti“, tai jiems – „koks įdomus natūralus skonis, su malonumu paragausiu“.

Kaip atsakyti į klausimą – „iš kur atsiranda vaikai?“

Iš kur aš atsiradau? Šis klausimas daugelį tėvų „įvaro į kampą“. Ir dar kaip. Prieina prie tavęs penkiametis ir klausia tavęs apie tai, apie ką tau ne tik kad nepatogu kalbėti, bet ir tinkamų žodžių, taip greitai, nerasi. Kaip gi jam paaiškinti visas subtilybes tarp lyčių, fiziologinius ypatumus vyriško ir moteriško organizmo, suėjimo paslaptį ir kaip to pasekmę atsiradimą jo bei sesutės ar broliuko. Tuo labiau, kad vaikai skirtingai reaguoja į sekso ir vaikų gimimo klausimus.

Žinoma, galima vaikui pakišti, atitinkančią jo amžių, knygą, kur jam viską paaiškins protingi dėdės ir tetos. Arba patiems susipažinti su tokia literatūra ir vėliau, artimame pokalbyje, atverti prieš vaiką „visas kortas“. Beje, internete taip pat galima rasti, šiuo subtiliu klausimu, kai kuriuos variantus ir net su iliustracijomis bei įvairiam vaiko amžiui.

Tačiau, jokiu būdu vaiko neapgaudinėkite, sakydami (kaip kad dažnai daroma), kad jį „atnešė gandras ar rado kopūstuose“. Nes galite atsidurti nepavydėtinoje situacijoje, kaip kad senelė, kurios, 4 metų anūkėlis, autobusų stotelėje, klausinėjo: „Kaip gandras gali atnešti vaikus į miestą, jeigu jų čia nėra“ – kuo visus smarkiai prajuokino. O ji, nežinodama ką atsakyti, bandė savaip išsisukti iš padėties. Tačiau, kaip galima užsisakyti broliuką arba sesutę ir kokiu telefonu paskambinti „gandrui“, paaiškinti anūkėliui nesugebėjo.

Tačiau, ar vaikas užduodamas tokį klausimą turi omenyje save vien tik kaip kūną? Juk kūnas ne amžinas, jis ateina į šį pasaulį ir iš jo išeina. Ir netgi, jeigu jį pabandyti surinkti, kur nors laboratorijoje, kas įpūs į jį gyvybę? Kas gali jį prikelti gyvenimui? Ne mūsų rankose gyvybės šaltinis, ta jėga, kuri gali tai padaryti. Ji paslėpta nuo mūsų akių, tačiau egzistuoja. O mes tik manipuliuojame savo kūnu, kol jis mums tarnauja. O kaip, mūsų vidinis „Aš“, mūsų siela? Juk ji nemirtinga ir niekaip negali būti tapatinama su mūsų išoriniu apvalkalu. Ji priklauso aukščiausiam išmatavimui, tai jėgai, kuri dovanoja mums gyvybę, kuri padeda įsitvirtinti vaisiui motinos įsčiose, jį išnešioti ir ateiti į pasaulį. Todėl, kad tik taip mes gimstame į šią žemę.

Todėl, atsakant į klausimą: „iš kur atsiranda vaikai?“, ar nevertėtų atsakyti kur kas išsamiau. Galbūt vaikas tūrėtų žinoti, kad jis – tai amžinybė ir tobulybė, o ne tik kūnas, kurio egzistavimas labai trumpas … . Kalbėdami tik apie jo regimą dalį, apie išorinį apvalkalą, mes apribojame vaiko supratimą apie save ir savo galimybes. Įspraudžiame jį tik į šio pasaulio rėmus.

Kiekvienas, savo gyvenimą tvarko pats. Ir kuo daugiau žinių vaikas gaus apie savo atsiradimo paslaptį, tuo jam lengviau bus, tolimesniame gyvenime, nusistatyti teisingus orientyrus, pripildyti jį prasme bei išmokti gyventi harmonijoje tiek su savimi, tiek ir su jį supančiu pasauliu.

(Apsilankyta 128 viso, 1 šiandien)