Ar geri motinos ketinimai yra visuomet geri vaikui?

Kartais atsitinka taip, kad mamos, nors ir norėdamos savo vaikams visko paties geriausio, elgiasi nevisai išmintingai. Kodėl?

 Didelės meilės pavojai

Įsivaizduokime jauną moterį, kuri jau kurį laiką negali rasti darbo. Arba moterį, kuri dirba jai nepatinkantį darbą. Abi šios moterys jaučiasi nepatenkintos, negalėdamos savęs realizuoti visuomeniniame gyvenime ar profesinėje srityje. Jei tokia moteris susilaukia vaikučio, gali būti, kad ji visas jėgas nukreips į mažylį, stengdamasi jį apginti nuo “priešiško”, jos nepriėmusio pasaulio. Ji mėgins tapti jam savotiška siena, saugančią nuo sunkių problemų. O vaikas, susidūręs su išorinio pasaulio agresyvumu  bei pavojais, ieškos ramaus prieglobsčio bei saugumo motinos meilėje. Taigi, kai visavertė saviraiška išoriniame pasaulyje susiduria su sunkumais arba tampa neįmanoma, tiek motina, tiek vaikas stengiasi tai kompensuoti meile vienas kitam. Tokiu būdu susidaro dirbtinis uždaras ratas, kuriame motinos ir vaiko santykiai tampa pernelyg intensyvūs, kartais net liguisti.

 

Dar negimusio kūdikio “portretas”

Vos tik pastojusi moteris gimdymui ruošiasi ne tik fiziologiškai, bet dar intensyviau – psichologiškai. Jos sąmonėje formuojasi laukiamo kūdikio portretas, veikiamas vaikystės prisiminimų, brandaus gyvenimo įspūdžių, troškimų, siekių. Dar gerokai prieš gimdymą būsimoji mama  įsivaizduoja, koks bus jos vaiko charakteris, būdo bruožai, gabumai, taip pat koks bus jos santykis su sūnumi ar dukra. Todėl gimus vaikui sąmoningai arba nesąmoningai dažna motina bendrauja su juo pagal savo iš anksto susikurtą paveikslą, tarsi aprengia vaiką dar prieš gimdymą pasiūtais “psichologiniais marškinėliais”.

Toks motinos bendravimas su vaiku gali būti ir pozityvus, ir negatyvus, sukurdamas atitinkamai gerą arba blogą emocinį lauką, kuriame auga bei vystosi vaikas. Pozityvus bendravimas: “tu geras”, “aš tave myliu”, “tau viskas seksis”. Negatyvus bendravimas: “tu blogesnis negu norėčiau”, “jeigu būsi geresnis, aš tave mylėsiu”, “tau bus gerai, jeigu tu būsi toks, kokio aš noriu”.

Pirmuoju atveju motina suteikia vaikui galimybę gerai save vertinti bei pasitikėti savimi, o antruoju atvirkščiai, – vaikas verčiamas abejoti ir netikėti savimi. Vienoks arba kitoks motinos bendravimas  lemią ir dominuojančią emocinę  vaiko nuotaiką (aktyvumą, energiją arba niūrumą, apatiją) bei bendrą gyvenimo filosofiją (optimizmą ar pesimizmą).

Vaiko charakterio formavimas

Dažnai pastebime, kaip motina pati ugdo ir skatina teigiamas arba neigiamas vaiko savybes, nors jos vaiko charakteriui nėra būdinga ar bent jau  iš jo elgesio to nematyti.

Teigiamas savybes skatinanti motina bendrauja su vaiku taip, tarytum jis iš prigimties tirėtų pozityvių charakterio bruožų, be to leidžia vaikui pajusti, kad jis yra stipri asmenybė (“Kodėl pasiėmei  šitą žaisliuką iš vaikų darželio?” Aš žinau, tu – geras ir teisingas.  Rytoj pat grąžink jį vaikams, jie irgi nori žaisti”). Neigiamus vaiko asmenybės bruožus motina nesąmoningai formuoja jį koneveikdama (Kodėl pasiėmei šitą žaisliuką iš vaikų darželio? Tu – blogas! Tu – vagis!).

Šis pavyzdys gana aiškiai parodo motinos žodžių bei vertinimo įtaką psichologiniam vaiko vystymuisi. Vaikas paėmė žaislą iš vaikų darželio. Jis atliko veiksmą. Pats sau vaikas – dar “joks”.Gerą arba blogą jį daro motina įvertindama jo veiksmus. Savo žodžiais ji apibūdina ne tiek vaiko poelgį, kiek jį patį: “tu – geras ir teisingas” arba “tu – blogas ir vagis”. Juk vaiko poelgis – situacinis bei trumpalaikis, o motinos vertinimas giliai įstringa vaikui į širdį, jis pradeda save vertinti taip kaip ir motina: “aš – geras” arba “aš – blogas”.

 

Laisvė ir draudimas

Suteikdama vaikui daug laisvės (“Daryk tai,  ką manai esant reikalinga”) motina demonstruoja savo pasitikėjimą juo. Kaip žinia, pasitikėti galima geru, protingu bei stipriu žmogumi. Būtent tokio turinio informacija nesąmoningai perduodama vaikui, bendraujant su juo.

Tai, kad motina leidžia vaikui pačiam rinktis, o ne primeta  savo nuomonę reiškia, kad ji pripažįstą jo teisę į asmeninį gyvenimą. Motina “siunčia” sūnui ar dukrai tokią “žinutę”: “Aš gyvenu taip, kaip manau esant teisinga, ir tvarkausi taip, kaip moku. Bet tu gyvenk taip, kaip tau atrodo teisinga ir tvarkykis taip, kaip tu moki”.  Tokiu būdu motina teigia savo ir vaiko psichologinę lygybę.

Vaiko laisvės pripažinimas taip pat savotiškai  programuoja jo pasitikėjimą savimi bei savarankiškumą. Toks motinos santykis labai naudingas ir besivystančiai vaiko savikontrolės bei savireguliacijos sistemai.

Ribojimai, draudimai, nuolatiniai “negalima” – tai giluminis motinos nepasitikėjimas vaiku, psichologinės lygybės nepripažinimas. Tokie nevisaverčiai santykiai stabdo arba visiškai blokuoja vaiko savireguliacijos sistemos vystymąsi (“Kas galima, o kas – ne””). O tai leidžia motinai kontroliuoti bei valdyti savo vaiką, nes būtent ji (ir tik ji!) vaikui yra svarbiausia draudžiančioji ir leidžiančioji “institucija” – vaikas pasitiki ir tiki ja, bet nepasitiki ir netiki savimi. Vėliau įpratintas nuo vaikystės žmogus visą gyvenimą gali jausti tokios viską nurodančios ir išsprendžiančios mamos poreikį.

 

Grūdinti ar lepinti?

Nors grūdinimas ir lepinimas dažniausiai siejamas su fizine vaiko sveikata, vis dėl to tai svarbu ir psichologiniam vaiko auklėjimui, jo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo  savimi ugdymui, savęs suvokimo kaip galinčio ar negalinčio savimi pasirūpinti  formavimui.

Grūdinimas dažnai pasireiškia taip: “Gali vaikščioti po balas, tik žiūrėk, kad neprisemtum” arba “ Gali eiti be kepurės, bet kai atvės, užsimesk kapišoną”. Nesunku pastebėti, kad motina antrąja savo pranešimo dalimi parodo vaikui, kad jis pats gali savimi pasirūpinti bei apsiginti (“žiūrėk, kad neprisemtum”, “užsimesk kapišoną”). Čia svarbu tai, jog motina tiki vaiko aktyvumu bei savotiškai jį programuoja: “Veik, ginkis!”.

Tai, kad motina lepina savo vaiką, reiškia, jog ji netiki sūnaus ar dukros gebėjimu apsiginti: “Tu toks išblyškęs, ar tik nesusirgai?”, “Tu tokia silpnutė, pailsėk, aš pati viską sutvarkysiu”. Atkreipkite dėmesį: “išblyškęs – susirgai”, “silpnutė – pailsėk”. Tokiu būdu motina pati skatina vaiko pasyvumą, jo nesugebėjimą rūpintis savimi. Be jokios abejonės, motina daro tai nesąmoningai. Ji ištiktųjų nori apsaugoti savo vaiką nuo visų blogybių ir ligų, tik jam toks perdėtas rūpinimasis visai ne į naudą. Juk visur ir visada apsaugoti neįmanoma – apsiginti nuo nepalankių gyvenimo sąlygų gali tik pats vaikas, aktyviai bei energingai veikdamas.

 

Kodėl geri motinos ketinimai kartais virsta negatyviais?

Dažnai galima išgirsti: “Motina savo vaikui nori tik gero” arba “Blogo motina niekada nepatars”. Vis dėlto realiam gyvenime gana dažnai pastebimas netinkamas motinos auklėjimas bei neigiama įtaka vaikui. Kodėl ir kaip tai atsitinka?

Visų pirma, reikia nustatyti priežastis, kurios sąlygoja sąmoningus negatyvius motinos veiksmus:

•    taip pat elgėsi jos tėvai, ypač motina, todėl, neturėdama kitokios patirties, ji mano, jog su vaiku reikia būti griežtai, ji kontroliuoti, barti, o ne girti (“pagirsiu – egoistą išauginsiu”);

•    ji išsiskyrusi, o vaikas, ypač sūnus, išvaizda bei vidumi labai panašus į savo tėvą, kuris ją labai skaudino; tuomet moteris sąmoningai stengiasi, kad vaikas “nebūtų panašus į savo tėvą”;

•    motina – greita, bei aktyvi, o vaikas – lėtas ir nepaslankus, todėl dažnai ją erzina: “na, greičiau gi tu!” arba “per tavo lėtapėdiškumą aš niekuomet nespėju”; vis skubindama vaiką motina stengiasi “perdaryti” jo temperamentą, manydama, kad gyvenime būdamas toks lėtas jis nieko nepasieks.

Priežastys, skatinančios nesąmoningus neigiamus motinos veiksmus, dažniausiai susijusios su bendru moters nepasitenkinimu gyvenimu, kuris šiais laikais yra gana dažnas  reiškinys. Todėl motina visas savo neigiamas emocijas perduoda vaikui (“Man blogai, viskas aplinkui blogai, ir tu blogas, nenusisekęs”). Nereta šauksmo ant vaiko priežastis yra chroniškas motinos pervargimas, nervinis išsekimas bei laiko stoka: “Aš pasakiau, ir viskas!”, “Daryk, kaip aš pasakiau, ir nieko negalvok!”.

www.humanstudy.lt

(Apsilankyta 70 viso, 1 šiandien)


Similar Posts