Kokius jausmus patiria paaugliai?

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, nuolat yra tarp žmonių, su kuriais pastoviai bendrauja. Bendravimas atlieka daug svarbių funkcijų. Visų pirma, bendraudamas žmogus išreiškia savo esmę ir tampa asmenybe.
Tarpusavio santykių atmosferą sukuria patys žmonės. Savo elgesiu jie gali ją supurvinti, suardyti, tačiau tie patys žmonės gali šią atmosferą ir pataisyti, pakeisti ją taip, kad susidaręs klimatas skatintų žmonių pasitenkinimą gyvenimu.
Jausmai yra pagrindinis žmogaus asmenybės energijos šaltinis. Nuo to, kokias žmogus jausmus išgyvena (teigiamus ar neigiamus) priklauso jo aktyvumas bei nuotaika. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais taip pat ir kalbos intonacijomis. Jausmingi žmonės, susidurdami su aplinka, džiaugiasi ir liūdi, myli ir neapkenčia, pavydi ir atleidžia, aistringai ko nors siekia ir nusivilia. Todėl labai svarbu mokėti pažinti savo jausmus ir suprasti, kokių poreikių patenkinimas ar nepatenkinimas jas sukelia. Jausmai yra mūsų gyvenimo žavesys, jo šviesa, į kurią pasineriame ir galime ja mėgautis, jausdami, kad tikrai gyvename.

Jausmų kilmė

Jausmai nuo emocijų yra beveik neatskiriami. Jų kilmė aiškinama labai įvairiai. Daugelis emocijų kilmės teorijų autorių apsiriboja vegetacinių procesų tyrimų (fiziologinės kilmės samprata), kiti žvelgia bendriau ir sieja emocijas su motyvacijos sfera. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį. Č. Darvinas teigė, kad jausmų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai vystantis, jie turėtų išnykti. Emocijos – tai instinktyvių veiksmų rudimentas. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Visi jausmai atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška – tai reakcija, turėjusi prisitaikomąją reikšmę (Psichologija studentui, 1996).
rtimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džemso bei danų gydytojo K. Langės požiūris. Jie teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (pavyzdžiui, žmogus juokiasi, todėl jam linksma). Taigi, fiziologiniai procesai – emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pavyzdžiui, mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame (Psichologija studentui, 1996).
Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi tų pačių emocijų raiškos būdai, priklausomai nuo jų intensyvumo laipsnio. Jausmais jau domėjosi senovės Graikijos filosofai, o žymus tadžikų mokslininkas Avicena dar prieš 1000 metų atliko pirmą eksperimentinį emocijų tyrimą su dviem ėriukais. Abu jie buvo vienodai maitinami ir laikomi tokiomis pačiomis sąlygomis, tik vienas jų nuolat regėjo netoliese pririštą vilką. Jis greitai nustojo ėsti ir nugaišo, kai tuo tarpu kitas augo be jokių pakitimų. Tai parodė emocijų reikšmę gyvam organizmui. Jausmai tiek reikšmingi žmogaus gyvenime, tiek daug jie teikia pasitenkinimo, komforto bei nusivylimų, kad atsispindi ir grožinėje literatūroje, ir kitose meno šakose.

 

Bendras jausmų apibūdinimas

Jausmai – tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jausmai tiek reikšmingi žmogaus gyvenime, tiek daug jie teikia pasitenkinimo, komforto bei nusivylimų, kad atsispindi ir grožinėje literatūroje bei kitose meno šakose. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės tobulėjimui. Štai veido išraiška atspindi du emocijų kraštutinumus, t.y. teigiamas ir neigiamas emocijas.
 

Jausmų rūšys

 Jausmų yra gana įvairių. Reikšmingiausios yra šios jausmų rūšys: pyktis, baimė, džiaudsmas. Juos sugrupuojame dar į dvi pakopas, žemesnias ir aukštesnes emocijas. Žemesnės pakopos jausmai daugiausia yra susijusiję su mūsų organizmo išlikimu ir gerove, o subtilesnės, aukštesnės emocijos yra kur kas subtilesnės, susijusios su aukštesniu psichiniu gyvenimu.
Pyktis yra jausmas, kuriuo siekiama paveikti mums padariusį skriaudą ar įžeidimą taip, kad mums nusikaltęs asmuo kentėtų. Supykusiam kyla aklas impulsas ką nors mušti, mušimu pyktis išliejamas – ką nors apkūlęs žmogus atlyžta. Žinoma, kai susimąstoma, kiek daug pyktis – kaip priešiškumas ar įtūžis – pridaro bėdų tarpasmeniniam bendravimui iš karto tampa aišku, koks jis pavojingas.
Meilė. Daugelis meilę laiko reikšmingiausiu jausmu. Lyčių meilė, artimo meilė, gamtos meilė, motinos meilė, žmonių meilė bei veiklos pomėgiai turi mažai ką bendro. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Meilės psichologinis pagrindas yra abipusis pasitikėjimas, apimantis tarpusavio supratimą bei pasiaukojimą. Meilė remiasi abipusiu patrauklumu, t.y. pasitenkinimu vienas kitu, kai žmonės pritaria vienas kitam.
Antipatija yra bendras apibūdinimas, apimantis visas negatyvias emocijas be atviro priešiškumo. Tokia nuostata galima daiktų, gyvūnų, asmenų atžvilgiu. Pagal stiprumą antipatija gali svyruoti nuo vos pastebimo niekinimo iki atviro bjaurėjimosi. Artimai susiję žmonės vienas kitam apie savo antipatiją praneša daugeliu “simbolinio įžeidimo” signalų: užriesta nosis, atviras žiovavimas kaip nuobodulio išraiška būnant drauge. Tai gali pasireikšti ir agresija: bjaurėjimosi iškreiptas veidas, piktdžiuga dėl kito nelaimės, nederami šauksmai, prakeikimai ir keiksmai, tyčinis kenkimas ir naikinimas. Tokiais būdais žmogus automatiškai atstumia kitą asmenį.
 
(Apsilankyta 506 viso, 1 šiandien)