Vyresnysis ir jaunėlis: Kaip padaryti, kad vaikai draugautų?

Paruošti savo pirmagimį, naujo mažylio atsiradimui namuose, ne tokia jau lengva užduotis, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Tai, kad vaikai – vienas kitam artimi žmonės, visiškai nereiškia, kad tarp jų staiga įsiliepsnos gilus prisirišimas ir stipri broliška – seseriška meilė. Tą meilę reikia ugdyti, skatinti, puoselėti ir auginti. Kaip tai padaryti?

Jeigu vaikas nuo pat pradžių nusistatęs negatyviai, nenori matyti namuose dar vieno mažylio, tai rimta problema. Apart paprastų konfliktų, įsiskaudinimų, verksmų, isterijos (kurie įprasti tokiais atvejais) vidinis bei užslėptas pavydas gali privesti ir prie kur kas nemalonesnių pasekmių ar net tragedijos.

Kaip išvengti tokios situacijos? Pirmiausia – profilaktika. Visi žino, kad lengviau užbėgti ligai už akių, nei ją išgydyti. Kitaip sakant, pirmagimį reikia paruošti brolio ar sesės atsiradimui. Svarbu tinkamai pranešti vaikui apie šeimos pagausėjimą. Neužduodame kvailų klausimų: „Ar nori, mes tau nupirksim broliuką ar sesutę?“. O jeigu jis atsakys „ne“, kaip jūs išsisukinėsite iš padėties? Neaštriname situacijos: „Greitai tu turėsi sesę! Tu turėsi ja rūpintis, padėti man ir dalintis su ja žaislais!“. Išvardijant pareigas, ką vaikas turės daryti, galima vaiką pastūmėti apmastymams: kaip gerai, kai nereikia nieko daryti, nieko iš tavęs nereikalauja, o mama su tėčiu viską perka tik tau vienam. Visų geriausia, paprastai pranešti džiugią naujieną ir nuotaikingai apibūdinti, naujo, mažo žmogaus, atsiradimo perspektyvą šeimoje. Ir tegul vyresnysis vaikas dalyvauja pasiruošime, susitikimui su mažyliu. Pavyzdžiui, galima kartu sugalvoti vardą, rinkti vėžimėlį, pagalvoti, kur pastatyti lovytę. Dažniau pasakokite vyresnėliui, ką dabar kūdikis daro mamos pilve, koks jis juokingas, kaip čiulpia pirščiuką, sukinėjasi, mosikuoja rankytėmis. Pridėkite jo ranką prie pilvo – tegul vaikai „pasisveikina“.

Primename, kad kūdikis gims nieko nemokėdamas, netgi valgyti ir sėdėti. Jį reikės visko išmokyti ir be vyresniojo vaiko pagalbos – na, niekaip!

Jeigu momentas praleistas ir vyresnysis vaikas niekaip negali susitaikyti su „nereikalingu“, šeimos nario, atsiradimu, pabandykite sužadinti jame švelnumą „realaus laiko režimu“.

Pirmoji taisyklė. Neapkraukite per daug vaiko atsakomybėmis, bet nuo jų ir nenušalinkite. Apibrėžkite atsakomybių ratą taip, kad ir jam būtų nesunku, ir mamai su tėčiu būtų pagalba.

Antroji taisyklė. Stebime save: nesinerviname, nekeliame balso dėl bet kokios priežasties. Nors tai kartais būna labai sunku padaryti. Nepamirškite priglausti, pamyluoti ir paaiškinti, ne kad jis nuolat maišo, bet neužtenka jėgų ir laiko.

Trečioji taisyklė. Nepykstate, kai vyresnis vaikas daro kažką ne taip: numetė, sulaužė, kalba garsiai, kuomet miega mažylis ir pan.. Visa tai nemirtina. Nes, jeigu nuolat vaiką barti, jis nebeapkęs viso pasaulio ir pirmiausia to, dėl kurio visą laiką jam kliūna.

Ketvirtoji taisyklė. Pasistenkite įtikinti, kad mažylis yra visiškai bejėgis, kuriam dabar reikia nuolatinės pagalbos. Ir tai, kad dabar visas dėmesys jam, visiškai nereiškia, kad jaunėlį mylite labiau. Tiesiog, dabar reikia viską už jį daryti – ir tam išeikvojate begales laiko.

Paskutinė ir svarbiausia taisyklė. Periodiškai ir neprimygtinai, bet reguliariai sakyti, kad mažėlis myli vyresnįjį brolį ar sesę. Ir kuo toliau, tuo labiau mylės. Nurodykite į smulkmenas: „Žiūrėk, kaip jis tau šypsosi, jis pažysta tavo balsą ir pan.“.

Nelaukite greitų rezultatų, bet taikdariškos politikos nenutraukite. Jeigu padarysite viską teisingai, vaikai visą gyvenimą nuoširdžiai mylės ir bus prisirišę vienas prie kito. Ar tai ne džiaugsmas?