Salieras valgomasis (lot. Apium graveolens)

Salieras – skėtinių šeimos dvimetis augalas. Salierų kilmės vieta laikoma Viduržemio jūros pakrantė. Tačiau laukinių salierų yra ir Švedijoje, Alžyre, Egipte, Šiaurės Kaukaze.

Daug amžių salierai buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai, simbolizavę liūdesį. Salierų lapų vainikus dėdavo prie laidojamų faraonų ir valgydavo juos tik per laidotuves. Graikijoje priešingai – salieras simbolizavo laimę, buvo dovanojamos salierų puokštės.

Gydomąsias saliero savybes žmonės žinojo gilioje senovėje. Salierais buvo gydomos skrandžio ligos, nušalimai, kitos odos ligos, taip pat skatinama inkstų veikla, valomas kraujas, gydoma akmenligė. Pirmieji Europoje XV a. salierus pradėjo vartoti vokiečiai., o XVII a. prie jų priprato ir prancūzai. Lietuvoje salierai pradėti gausiau vartoti tik po Antrojo pasaulinio karo, nes mūsų senoliai pakankamai turėjo ir savų daržovių.

Vaistinės vaistažolės savybės

Salieruose gausu eterinių aliejų, kalio, kalcio, fosforo, jodo, magnio, vitaminų: A, C, B1, B2, PP, įvairių organinių rūgščių. Salierai gerina virškinimą, šlapimo takų darbą, ramina nervus, reguliuoja širdies, kraujagyslių sistemą, gydo uždegimus. Tinka salierai sergantiems inkstų ligomis, akmenlige, taip pat odos ligomis.

Sultys. Negalavimams gydyti patariama gerti šviežias šaknų sultis – po 1-2 arbatinius šaukštelius 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Antpilas. Kai kuriais atvejais sveikatso negalavimai gydomi salierų šaknų  antpilu. Jį galima pasigaminti taip: 2 valgomuosius šaukštus smulkintų salierų šaknų užpilkite stikline šalto vandens, palaikykite 2 valandas ir perkoškite. Antpilo gerkite po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.
 
Tepalas. Pūlingos žaizdos ir opos odoje gydomos salierų tepalu. Pavilgams ir apiplovimams galima pasigaminti salierų šaknų antpilą.

Vartojami salierų lapai ir šaknys kaip prieskoniai, dedama jų į salotas, sriubas, garnyrus. Jie kepami, verdami ir troškinami. Salieras – viena iš vertingiausių šakniavaisinių daržovių.