Vieniša mama – kai širdis kupina meilės, bet vis tiek jautiesi viena

Motinystė – tai viena iš pačių stipriausių gyvenimo patirčių. Ji kupina begalinės meilės, švelnumo, šypsenų, pirmųjų kartų džiaugsmo. Tačiau kartu ji dažnai atveria ir kitą, mažiau kalbamą pusę – tylų vienišumą. Tai ne vienatvė dėl fizinės žmonių stokos, o gilus jausmas, kai net būdama šalia vaikų, šeimos ar partnerio, jauti, kad viduje esi viena.

Tai jausmas, kurio nesinori rodyti – nes juk esi mama, ta, kuri visada stipri, mylinti, pasiruošusi viskuo pasirūpinti. Bet ar tikrai turi visada viską ištverti viena?

Visas dėmesys – kitiems, o ne sau

Mama dažnai tampa šeimos širdimi – ji rūpinasi vaikais, ruošia valgį, skalbia, tvarko, guodžia, sprendžia. Tačiau kas pasirūpina ja? Neretai moters poreikiai lieka paskutinėje vietoje. Ir nors visa tai daroma iš meilės, viduje ima rastis jausmas, kad esi tik „funkcija“ – mama, žmona, namų prižiūrėtoja. O kur dingsta tavo asmenybė, tavo svajonės?

Emocinio ryšio trūkumas

Net ir turint šeimą ar partnerį, neretai sunku pasidalinti tuo, kas giliai viduje. Pokalbiai dažnai sukasi apie kasdienybę: „ar pavalgyta?“, „kada eisim pas gydytoją?“, „ką pirkti vakarienei?“. Tačiau kasdien bendraujant, gali nebūti tikro išklausymo. O mamai labai reikia – ne patarimų, o nuoširdaus dėmesio ir išgirsto „kaip tu jautiesi?“.

Vienoda rutina – dienos be pabaigos

Vaikų priežiūra – tai nesibaigiantis ciklas: žadintuvas, pusryčiai, migdymas, žaidimai, skalbimas, pirkimas, darželis… Nors veiklos daug, jos emociniu požiūriu dažnai yra monotoniškos. Diena tampa panaši į vakar dieną. Taip lengva prarasti save – savo spalvas, gyvumą, kūrybiškumą.

Nerealūs lūkesčiai

Motinystė dažnai idealizuojama – matome dailius paveikslėlius, socialiniuose tinkluose spindinčias mamas. Bet realybė dažnai kupina nuovargio, abejonių, net kaltės. Ir tada, kai jautiesi pavargusi, tu galvoji: „O juk turėčiau džiaugtis“. Tačiau tikros emocijos – ne klaida. Tai signalas, kad tau reikia atokvėpio, supratimo, švelnumo sau.

Ryšio su savimi praradimas

Kai viskas sukasi apie kitus – lengva pamesti save. Pomėgiai lieka nuošalyje, socialinis gyvenimas nutrūksta, net karjera sustoja. Gali pradėti klausti savęs: kas aš be vaikų? Vienišumas tada tampa ne tik apie kitus – bet apie ryšio su savimi praradimą.

Bendraminčių trūkumas

Draugystė su kitomis mamomis gali labai padėti. Tačiau ne visoms lengva rasti tokį ryšį – ypač jei jautiesi pasimetusi ar įsitempusi. O socialiniuose tinkluose – daugiausia idealizuotos akimirkos. Ir tada atrodo, kad tik tu jautiesi pavargusi, liūdna, sutrikusi. Bet tai – netiesa. Tiesiog daug kas bijo apie tai kalbėti.

Ką gali padaryti mama, kai jaučiasi viena?

🟣 1. Kalbėk. Net jei balsu drebėsi

Pirmas žingsnis – atvirumas. Su drauge, partnere, terapeutu ar mamų bendruomenėje. Dalindamasi išgyvenimais tu ne silpnėji, o stiprėji. Nes žodis „aš irgi taip jaučiuosi“ labai gydo.

🟣 2. Skirk laiko SAU – be kaltės

Net jei tai tik 15 minučių: kava balkone, ramus pasivaikščiojimas, muzika, kurią mėgsti, ar knyga. Tai ne egoizmas – tai būdas pasikrauti. Tada ir vaikams duosi daugiau – iš pilno indo.

🟣 3. Ieškok tikro ryšio

Sakyk, kaip jautiesi. Klausyk kitų ne tik protu, bet ir širdimi. Nuoširdus, gilesnis pokalbis gali nutiesti tiltą net tada, kai atrodo, kad niekas tavęs nesupranta.

🟣 4. Nebijok pagalbos

Tu nesi superherojė. Net jei atrodai tokia. Kiekvienai mamai reikia pagalbos – kartais močiutės, kartais auklės, kartais draugės, kartais profesionalo. Leisk sau priimti pagalbą. Tai irgi meilė – sau.

🟣 5. Primink sau: esi pakankama

Tu esi nuostabi net tada, kai jautiesi pavargusi. Net tada, kai verki į pagalvę. Net tada, kai abejoji. Tu – pakankama. Ir tavo vaikui svarbiausia – tu, tokia, kokia esi.