Vaikų baimės. Kaip kovoti?

Vaikai dažnai ir daug ko bijo. Tam įtakos turi daugelis išorinių faktorių, apie kuriuos ir pakalbėsime. Tačiau pagrindinių, labiausiai paplitusių, paaiškinimų, kurie bando atskleisti vaikuose kylančias baimes yra keletas. Visų pirmiausia, tai aktyviai besivystanti vaiko fantazija, kuri sukuria jo prote daugelio, nežinomų būtybių, paveikslus arba pavojus, kurie jų tykoja, pavyzdžiui spintoje ar tamsoje. Antra, vaikai gauna labai daug naujos informacijos, su kuria susidoroti jie dar nėra pajėgūs, nes dar neturi pakankamos patirties. Tokiu būdu atsiranda pakankamai didelės prielaidos, vaikuose rastis vienokioms ar kitokioms baimėms. Gydytojai – psichologai mano, kad tai normalus reiškinys. Baimė, apskritai, lydi žmones visą jų gyvenimą. Ir svarbu jos nebandyti neužgniaužti, bet išmokti valdyti.

Be to, baimės vaikuose kyla ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, tėvai vedami gerų paskatų, labai dažnai ir primygtinai siekia apsaugoti vaiką nuo vienų ar kitų daiktų. Vaikas priima informaciją ir jame įsitvirtina mintis ar įsitikinimas apie gresiantį pavojų, o jo vaizduotėje susikuria baimės paveikslai. Neretai baimės paveldimos per genetiką. Tai yra, ko labai bijo tėvai, vaikui taip pat tampa baimės atsiradimo priežastimi. Tai liečia tokias baimės rūšis kaip: tamsos baimė, baimė miegoti kambaryje vienam, baimė tam tikrų buitinių daiktų ir panašiai. Kitaip sakant, baimės gali būti susietos tiek su fiziniais daiktais, tiek ir su situacijomis.

Egzistuoja ir kitokios baimės rūšys. Jos surištos su žmogumi (vaiku), kaip asmenybe. Baimė neturėti draugų, baimė netekti tėvų, baimė niekuomet nesukurti šeimos, baimė neįveikti iškilusių sunkumų, kažko nepasiekti gyvenime ir t.t.. Tokios baimės rūšys dažniausiai susijusios su vaikų auklėjimo elementais. Kaip taisyklė, tai tėvų žodžiai, išsakyti pykčio proveržio momentu: „iš tavęs neišeis nieko gero!, „tu taip nieko ir neišmoksi“ ir pan.

Yra žinoma, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų arba iš šeimų, kuriose tėvai dažnai barėsi, bijo statyti santykius ir apskritai „apdovanoti“, aukščiau išdėstytų aplinkybių, visa eile įvairiausių baimių. Vaikai, kurių tėvai yra mirę arba paliko šeimą, pasąmonėje gali bijoti, kad gyvenimo partneris ar kiti artimieji juos paliks.

Kad vaikui padėti susidoroti su jo baimėmis, pradžioje reikėtų padėti jam jas pripažinti, o vėliau išsakyti konkrečiai, ko jis bijo. Nepertraukinėkite jo tokiais iššūkiais, kaip: „juk tai visai nebaisu!“ ar pan., nes jis gali užsisklęsti savyje. Priimkite jo pasaulėžiūrą, o po to pasistenkite, kad vaikas pasistengtų ne nugalėti baimę, kuomet ir vėl su ja susidurs, bet atrasti tai kas jį sustiprina ir teikia užtikrintumą. Tuomet vaikas atsipalaiduos ir greičiau pamirš, kas jį išbalansuoja. Pasistenkite, kad vaikas jaustųsi komfortabiliai ir turi jūsų palaikymą.

Nepamirškite, kad baimė – tai normalus jausmas. Jis reikalingas, kad turėti balansą tarp pavojaus ir naudos. Baimė neretai mus apsaugo nuo neapgalvotų veiksmų ir skatina mus būti atsargiais. Tačiau, ji neturėtų virsti fobija. Jei matote, kad vaikas kažko bijo, nepalikite to likimo valiai – padėkite jam.

(Apsilankyta 151 viso, 1 šiandien)


Similar Posts