Vaikų auklėjimas: ar mes norime laimingų vaikų?

Ar norime būti tokie tėvai, kurių pastangos dėl savo vaikų atsipirks laimingesniais anūkais?

Tai skirkime jiems daugiau dėmesio! Skubiau imkimės rūpintis kuo natūralesne savo atžalų vaikyste. Pasiryžkime patenkinti jo natūralius prigimtinius poreikius, ypač tuo tarpsniu, kai vystosi vaiko smegenys.

Mūsų galvose, sąmonėje privalo subręsti įsitikinimas, kad vaikai yra mūsų kūriniai. Kiekvienas iš jų yra individas ir būtent dėl savo individualumo išmoksta bendrauti su kitais.

Tačiau, tai visai nereiškia, kad vaikai bendravimo mokosi tik vaikų darželyje. Bendravimo ir draugiškumo pirmiausia išmokstama per nuoseklų rūpestį ir tik šeimoje. Netgi trimečiai dar nėra pasiruošę būti visą dieną atsiskirti nuo šeimos, kad ir palikti tarp bendraamžių. Tam reikia laipsniško ir kantraus pratinimo

Kokia auklėjimo forma mažam žmogui reikalinga ir naudingiausia? Apskritai, į ką pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį? Kas geriausiai tinka ir kas visai netinka vaikams?

Trumpai pažvelkime į kai kurias mokslininkų išvadas.

Vos prieš 30 metų buvo pastebėta, kokią reikšmę vaiko savijautai ir tolesniam jo vystymuisi turi nėštumo laikotarpis. Buvo nustatyta, kad stiprūs motinos išgyvenimai (išgąstis, baimė) jau pačioje vaiko širdies ir nervų sistemos formavimosi pradžioje tiesiogiai veikia ir jį, sukeldami tuos pačius pojūčius. Dabar tą nesunku nustatyti kompiuterine tomografija. Buvo paneigta daugelį metų gyvavusi nuomonė, kad placenta esanti nepralaidi ir patikima vaisiaus apsauga.

Suformuluoti nauji ir griežti perspėjimai dėl alkoholio, narkotikų ir kai kurių medikamentų vartojimo. Neseni tyrimai rodo, kad raminamieji gali sukelti išliekamąjį poveikį besiformuojančioms vaisiaus smegenims. Susirūpinimą kelia ir tai, kad daug nėštumų baigiasi abortais visų pirma ne dėl to, kad vaiko nenorima, o dėl nėščiųjų fizinės būklės – motinos per lieknos, kad galėtų išnešioti kūdikį. Taip pat daug abortų daroma ir dėl nėščiųjų rimtų psichikos sutrikimų.

Nemažiau lengvabūdiškai žiūrima ir į patį gimdymą.

Nors yra nustatyta, jog narkozė gimdymo metu gali pakenkti naujagimiui. Kad Cezario pjūvis, kaip ir periduralinė anestezija, taikomi be būtino ir gyvybiškai svarbaus poreikio ar tik siekiant išvengti gimdymo skausmų, gali pakenkti. Tas pats pasakytina ir apie gimdymo paankstinimą, kai jis atliekamas vien dėl noro vaiko susilaukti tam tikrą dieną.

Mes privalome suprasti, kad naujagimio atėjimo į pasaulį laikas ne mūsų kompetencijos klausimas, kad šių natūralių procesų griovimas sukelia stresą visų pirma vaikui, neigiamai paveikiantį jo smegenis. Naujagimis dėl to gali būti neramus, nervingas, ir ne tik iš pradžių, bet ir vėlesniu gyvenimo laikotarpiu.

Ankstyvosios vaikystės įtaką asmenybės vystimuisi šiandien vienareikšmiškai patvirtina visi naujausi smegenų tyrimų rezultatai ir viso pasaulio vaikų psichologų išvados.

Per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus, kai jo galvoje formuojasi būsimasis gyvenimo sėkmės kompiuteris, vaikui ypač reikia mamos meilės, artumo, jos kūno maisto, švelnumo ir dėmesio. Tarp jų vis dar egzistuoja labai sudėtingas ir gerai suderintas ryšys.

Ką tik gimęs vaikas pažįsta tik savo mamą, žino jos širdies plakimo ritmą, jos balsą, atskiria net pieną, kurio skonis panašus į buvusį vaisiaus vandenų. Naujagimis jaučiasi patenkintas, jei gauna to, ko tikisi. O, tikisi jis nubudęs būti sočiai pamaitintas, ir iš tokio šaltinio, kuris patenkina jo poreikius. Jei lūkesčiai ilgą laiką nepildomi (maitinant tik tam tikru nustatytu laiku arba paliekant verkti „paauklėjimo” tikslu), naujagimį ištinka egzistencinis siaubas, pasireiškiantis labai stipriu verksmu. Tiesa, ir naujagimis gali prie šio to priprasti, bet tas pripratimas visam gyvenimui gali virsti polinkiu į depresiją ir nepasitikėjimą.

Praėjus kelioms savaitėms po gimimo, kai vaiko smegenys sureguliuoja paskutinį jo veido nervą, daug įtakos turi ir mamos matomas veidas, kurį jis fiksuoja savo atmintyje. Jei kūdikis nemato mamos veido, sustiprėja kurtizolio gamyba, vaikas smarkiai verkia ir neužmiega. Motinos kūdikiui negali atstoti niekas. Būti išskirtiniu asmeniu savo vaikui ir įgyvendinti šią sunkią pareigą motinai, beje,  padeda ir hormonų pokyčiai jos organizme. Pagimdžiusi moteris geba lengvai nubusti vaikui kviečiant ir taip pat lengvai vėl užmigti; padidėja rūpestingumas, gebėjimas labiau mylėti. Panašaus elgesio gali išmokti ir tėvas, tačiau betarpiškumu jis niekaip neprilygs motinos gebėjimui.

Kas nutinka, kai vaikas šiuo svarbiu gyvenimo momentu dažnai atskiriamas nuo savo mamos? Vaikams visų pirma išsivysto tam tikras atšiaurumas: jie ima mažiau šypsotis ir vengti akių kontakto su savo motina. Vėliau tokie vaikai būna žymiai jautresni, su menkesniu savivertės jausmu, godūs daiktams (net maistui ir gėrimui), abejingi ir nesiekiantys rezultatų.

Naujausi tyrimai dar labiau sustiprino šių išvadų svarbą, parodydami, koks esmingas pirmųjų gyvenimo metų poveikis tolesniam žmogaus formavimuisi. Prigimtinių poreikių patenkinimas smegenų vystymosi periodu vaikui suteikia ne tik emocinio stabilumo ir saugumo bei jį nuramina, bet ir skatina smalsumą domėtis gyvenimu. Tai turi įtakos vaikų imlumui ir gabumui. Būdami dešimtmečiai tokie vaikai lenkia intelektu mažiau patenkintus maždaug dvejais metais. Ir apskritai jie būna atsparesni stresui, laimingesni, saikingesni, stabilesni, lengviau bendraujantys ir dėl viso to dažniausiai daugiau pasiekiantys.

Apibendrinant, galima daryti prielaidą, jog idealus variantas būtų vaikui augti šeimoje, o ne leisti dienas darželyje ir lavintį jį pagal polinkius įvairiose priešmokyklinio Estetinio lavinimo mokyklose, kuriose jis praleistų vos kelias ar keletą valandų per savaitę.

Toks vaiko auklėjimo būdas ne tik leis vaikui harmoningai vystytis, įgyti būtinų  tolimesniame gyvenime socialinių įgūdžių,  bet ir sudarys sąlygas tėveliams įgyti reikiamų žinių ir praktinės patirties.

Geros ateities gali tikėtis tik tokia visuomenė, kuri nepanaikinamu prioritetu iškels savo vaikų laimę.

www.reikalingaaukle.lt