Vaikų agresija. Ką nori pasakyti vaikas?

Tėvai dažnai pasimeta ir nežino ką daryti, kuomet susiduria su vaiko agresija: jis „stoja į opoziciją“, maištauja, tampa kerštingas, viską daro atvirkščiai ir kaip atrodo, iš pirmo žvilgsnio, tyčia – tėčiui, mamai ar auklėtojai. Ir tam, lyg ir nebuvo, priežasčių …

Netinkamas vaiko elgesys – priežastis susimastyti. Bet koks, vaikiškos agresijos, pasireiškimas – tai ženklas, apie egzistuojantį vidinį diskomfortą. Ir mūsų užduotis – išsiaiškinti tas priežastis, jas praanalizuoti ir pagalvoti apie tai, ką nori pasakyti vaikas, tokiu savo elgesiu.

Psichologai tvirtina, kad negerai elgdamasis, mažylis stengiasi:

Atkreipti dėmesį. Vaikai, kurie neturi patirties ir pakankamai resursų, kad būti pirmaujančiais, nesąmoningai griebiasi įvairiausių būdų, kad gauti savo „porciją“ dėmesio. Ir nesvarbu, kad ji bus negatyvi, tačiau jiems geriau ir patogiau, nei iš vis likti nepastebėtais.

Valdyti. Vaikas patikrina tuos, kurie jį supa. Jis tarytum, pats sau, atsako į klausimą, kas gi iš tikrųjų kontroliuoja situaciją. Tikiu būdu, jis meta iššūkį suaugusiems: „Jūs man nieko nepadarysite!“. Tokiais atvejais neįsivelkite į principų karą – jis tik dar labiau „užves“ mažylį, o taip pat yra rodiklis, parodantis tėvų silpnumą ir bejėgystę.

Atkeršyti. Vedamas būtent tokio tikslo, vaikas jaučiasi esąs įžeistas ir nuskriaustas. Ir nesvarbu, ar tai reali skriauda ar išgalvota. Tokius vaikus reikia „stebinti“ maloniais ir šiltais santykiais. Rūpestis ir supratimas, jiems reikalingi kaip vanduo ir oras.

Pabėgti nuo nesėkmių. Vaikai atsisako dalyvauti bet kokioje veikloje, nesiveržia į tikslą bei pergales. Jie prarado pasitikėjimą savimi, todėl ir jaučia diskomfortą. Tėvai turi būti ypatingai kantrūs, palaikyti ir skatinti, kad ir mažiausias, vaiko pergales.

Atkreipkite į mane dėmesį. Šiai, aktyviai protesto formai (dar vadinamai – opozicija), taip pat reikia skirti deramą dėmesį. Kuomet tėvai ar auklėtojai iš vaiko per daug reikalauja, dažnai reiškia įvairų nepasitenkinimą, nuolat kontroliuoja, tai išprovokuoja juose vidinę įtampą, o vadinasi – opoziciją, kerštą … . Opozicija tėvams gali atsirasti ir dėl to, kad, psichologų manymu, vaikas pirmą kartą jaučia meile ne jiems, o bendraamžiams. Reikalas tas, kad mažyliui, tėtis ir mama, yra labiau priklausomybės, kontrolės, baimės objektas, nei meilės. Neretai vaikai priešinasi dėl perdėto, tėvų, žiaurumo arba visiško abejingumo.

Elgesio pasikeitimą, gali sąlygoti – antro vaikelio atsiradimas šeimoje. Nes neretai, pirmagimis, mano, kad brolis ar sesuo išstumia jį iš tėvų meilės. Tai gali turėti psichinę išraišką: verkimas, kaprizai. Jeigu tėvai laiku nesupras, nepastebės ir neparodys tinkamo dėmesio ir meilės, tai vyresniajam gali atsirasti atstūmimo jausmas, kuris, neretai, išlieka visą gyvenimą. Nepasitikėjimo jausmą, vaikas gali išreikšti ir perdėta energija (ką nors sudaužyti, suplėšyti, išlaistyti), dažnai simuliuoti ligas, praleidinėti pamokas ar net bėgti iš namų.

Geriausia gynyba – puolimas. Protestuoti ir keršyti vaikai gali bet kokiame amžiuje. Tai priklauso nuo daugelio priežasčių. Tačiau pačios ryškiausios to išraiškos, matyti amžiaus perėjimo laikotarpiais. Netinkamo elgesio pasireiškimai ir formos priklauso nuo vaiko nervinės sistemos ypatumų, temperamento, gyvenimo sąlygų ir draugų rato. Agresija dažnai kyla tuomet, kada vaikas neturi patirties įveikti sunkias situacijas ar išspręsti konfliktą. O kartais tai būna tiesiog gynybinė pozicija, į tai kas darosi aplink. Kad taip neatsitiktų, svarbu vystyti vaike pasitikėjimą savimi bei pozityvų mąstymą.

Agresijos protrūkiai – ne patologija, tačiau tokia situacija reikalauja dėmesio ir tikslingų korekcijų.