Tu mane gerbi?
Kad vaiką gerbtų kiti, jis turi išmokti gerbti save, t.y. pirmučiausia teisingai 
save vertinti. Savęs įvertinimas – tai tam tikras instrumentas, su kurio pagalba mes planuojame ir vertiname savo ketinimus ir realius poelgius. Mažyliui, ne mažiau nei suaugusiam žmogui, svarbu, kad savęs vertinimas būtų adekvatus, t.y. leistų efektyviai planuoti savo veiklą, lyginant savo galimybes ir supančio pasaulio reikalavimus. Vaiko, savęs vertinimas, gali kisti veikiant įvairioms aplinkybėms. Tuo tarpu suaugusieji, formuojant adekvatų savęs vertinimą, gali padėti:
- nuoširdžiai priimti mažylį su visais ypatumais ir ydomis
- jautrumas atsižvelgiant į vaiko išgyvenimus bei įvykius, kurie jam svarbūs
- dosnumas užtarnautiems pagyrimams
Kitų pagarba ateina per bendravimą, todėl paaiškinti vaikui, kas yra „savigarba“ lengviausia yra tada, jeigu jį gerbs jo bendraamžiai ir suaugusieji. Blogai, kai vaikas tampa priekabių ieškojimo ir piktų, kitų vaikų, pajuokų objektu. Todėl, rūpestingiems tėvams, vertėtų paruošti savo vaiką bendravimui kolektyve. Paaiškinkite, kad visi vaikai skirtingi ir susidraugauti absoliučiai su visais, greičiausiai nepavyks. Tai natūralu ir dėl to pergyventi nereikia.
Vaikai nemėgsta skūpuolių. Todėl išmokykite vaiką dalintis! Greitai to padaryti greičiausiai nepavyks, todėl išnaudokite visas patogias progas. Jeigu jaučiate, kad vaikas kažką slepia ir tai greičiausiai konfliktas su kitu vaiku, reikia išsiaiškinti situaciją. Geriau tam sugaišti keletą valandų, negu vėliau spręsti įsisenėjusias problemas. Išmokykite vaiką sakyti „ne!“. Paaiškinkite, kad svetimi žmonės, tame tarpe ir vaikai, negali jam primesti savo valios.
Suderinus santykius tarp vaikų, jam reikia duoti suprasti, kad suaugusieji taip pat žvelgia į jį su pagarba. Kaip tai padaryti?
Visa, tėvų taisyklių (ir draudimų), sistema, turi būti tiksli ir suprantama vaikui. Už vienodus nusižengimus seka vienodos bausmės ir priešingai – vaiko pasiekimai niekada nelieka nepastebėti. Gerbkite asmeninę vaiko erdvę. Jeigu nesate pratę belstis įeinant į vaiko kambarį, tai bent jau nenutraukite nelauktai vaiko žaidimų ir užsiėmimų. Mokėkite ne tik klausyti, bet ir girdėti! Kuomet vaikas jums kažką pasakoja, nesakykite „taip – taip, ir kas toliau?“ Išklausykite. Leiskite vaikui rinktis visais atvejais, kuomet tik manysite esant reikalą. Pasitarkite su vaiku, tačiau tik tais atvejais, kuomet tikrai galėsite pasielgti pagal jo patarimą. Nes, priešingu atveju, tai bus veidmainystė. Gerbkite vaiko nuomonę. Niekada nebauskite vaiko, prieš tai neišsiaiškinę situacijos ir neįvertinę realaus nusižengimo dydį. Ypač, jeigu juo pasiskundė kiti vaikai arba jų tėvai. Viešas aiškinimasis žemina tiek jį, tiek ir jus. Išsiaiškinkite, bet akis į akį ir priimkite sprendimą. Išmokite atskirti, kada jūsų vaikas meluoja, o kada fantazuoja. Melas, kaip taisyklė, yra labai pragmatiškas, t.y. išsakomas, kad išvengti bausmės arba ką nors gauti. Fantazijos – tai tam tikra priešingybė, produktas ne proto, bet vaizduotės. Dažniausiai jos labiau miglotos ir vaizdingesnės.
Išmokykite vaiką didžiuotis savimi. Jeigu jums pavyks suteikti vaikui galimybę pasijusti asmenybe ir pergyventi pasididžiavimą, pačiu savimi, tai bus nuostabu. Taip pat rimtai žvelkite į visus vaiko kūrybinius norus ar hobi.
