Taurės vynui

Kiekvienam gėrimui reikia savos formos taurės, nors jokios formos taurė blogo vyno nepadarys geru, tačiau gero vyno skonį sugadinti blogu pateikimu tikrai nesunku – tereikia raudoną vyną įpilti į siaurą aukštą taurę ir paduoti jį ne prie mėsos, o prie žuvies, tikrai bus sunku suprasti, kodėl šis vynas taip brangiai kainavo.
Gaminant kiekvienos konkrečios formos taurę įvertinami daugelis parametrų: kokio dydžio turi būti su oru kontaktuojančio vyno plotas, reikia ar ne stiprinti gėrimo aromatą ir net kiek turėtų būti laipsnių, kiek reikia užversti galvą geriant, kad procese dalyvautų būtent tie liežuvio skonio receptoriai, kurie visiškai atskleistų visus gėrimo skonio niuansus.

Pirmuoju vyno taurių formų teoretiku tapo žinomas austrų stiklo pūtikų dinastijos atstovas profesorius Klausas Riedelis. Pasak šeimos padavimo, vyno skonio priklausomybė nuo taurės formos buvo atrasta visiškai netyčia. Kartą ponas Riedelis ir jo svečiai aptarinėjo geriamą vyną. Nuomonės išsiskyrė: vieniems vynas atrodė vidutinis, kitiems – siaubingas, tretiems – puikus. Taip atsitiko todėl, kad svečiai gėrė vyną iš skirtingų formų taurių. Tai ir tapo tyrimų, kuriuos vėliau atliko austras, impulsu. Vėliau, kai buvo sukurta Riedelio taurių klasifikacija, tapo aišku, kad už skonio pajutimą žmogaus organizme atsako skirtingos liežuvio zonos. Liežuvio gale esantys receptoriai labai jautrūs saldumui, o tie, kurie yra prie šaknų – stipriau reaguoja į rūgštumą. Liežuvio šonai geriausia jaučia sūrumą, o centrinės zonos – rūgštis. Taip nuo taurės formos priklauso, ar vynas patenka į tinkamą zoną. Ponas Riedelis visa tai išsiaiškino eksperimentų keliu: jam padėjo intuicija ir meilė savo darbui.

1 Taurė baltam vynui
2 Taurė raudonam vynui
3 Taurė burgundiškoji
4 Taurė “Bordeaux”
5 Taurė desertiniam vynui

Jauni ir rožiniai vynai

Jauniems ir rožiniams vynams reiktų naudoti nedideles taures su kiek į išorę lenktais kraštais, tai vadinamoji rožė, nes forma tikrai primena pusiau išsiskleidusią gėlę. Iš tokios taurės vynas patenka ant saldumui jautriaus liežuvio galo, nes būtent saldumas turi dominuoti jauname vyne. Be to, jaunus vynus galima gerti iš nedidelių puodukų.

Taurės baltam vynui

Baltųjų vynų taurės daugiausiai orientuotos į Reino regiono vynus. Baltųjų vynų puokštė nėra stipri, todėl jiems tinka tiesių formų taurės. Baltam vynui skirtos taurės yra mažesnio tūrio: tai susiję su tuo, kad baltą vyną reikia patiekti atšaldytą ir jis negali ilgai būti taurėje.
Paprastai pripilama maždaug trečdalis taurės.
Klasikine taure balto mažai rūgštaus vyno patiekimui laikoma šardonė – vidutinio dydžio, apvali apačioje ir kiek siaurėjanti į viršų.
Labai rūgštiems vynams rekomenduojama siauresnė, aukšta taurė, su kraštais – kaip rožiniam vynui skirtos taurės. Prieš patekdamas į rūgštumui jautrią liežuvio zoną, vynas kiek sušvelnės saldumą jaučiančiojo zonoje ir padėtis bus išgelbėta.

Taurės raudonam vynui

Pagrindinė taisyklė: raudonas vynas mėgsta kvėpuoti ir jam reikia rankų šilumos. Juk raudonieji vynai bręsdami gauna daug deguonies ir geriau perduoda aromatą. Todėl taurės turi būti plačios, gilios ir būtinai ant aukštos kojelės. Taurės dydis nėra svarbiausia, svarbiau, kad pati taurė būtų apvalaina ir vyno reikia pilti ne iki kraštų, o tik tiek, kad ją būtų galima apimti ranka. Labiausiai išplitusios raudono vyno taurių formos yra obuolio ir tulpės. Tokiu atveju vyno aromatas beveik nejuntamas, jis tarsi pasislepia taurės dugne. Todėl tokius indus reiktų naudoti sunkiems, turtingiems vynams. Subrendusį raudoną vyną reiktų gerti iš tokios pat formos, bet mažesnės taurės. Raudoniems vynams skirtos taurės pirmiausiai buvo gaminamos taikantis prie burgundiškų ir bordo vynų.