Tas keistas paauglio elgesys
Paaugliams neretai būdingas įžeidžiamas ir antisocialus elgesys. Manoma, kad tai susiję su hormonais ir kad tai natūralus žmogaus gyvenimo etapas. Tačiau ką galite padaryti, kai vieną kartą susimąstote, kur dingo jūsų linksmas mielas vaikas.
Kalti hormonai?
Yra įrodymų manyti, kad staigi nuotaikos kaita, kiti emociniai proveržiai, niurnėjimas ir aikčiojimas nėra natūrali paauglystės dalis, tačiau tai yra pabrėžiama, kalbant apie bręstančią asmenybę.
Jei jūsų vaikui pasireiškė dažna nuotaikų kaita prieš brendimą, paauglytės metu tai gali dar paaštrėti. Jei to nebuvo, tai nebūtinai išsivystys dabar.
Iš kur visa tai atsirado?
Jei jūsų vaikas yra grubus, jums reikia išsiaiškinti, kodėl, prieš nusprendžiant, ką dėl to daryti.
Gali būti, kad jis stengiasi jus šokiruoti. Arba tai gali būti jo būdas pareikšti, jog jis yra nuo jūsų atsiskyręs (nepriklausomumo ženklas).
Gali būti, kad jis negali kontroliuoti savęs ir gali patirti trikdančių emocijų antplūdį. Kai jis yra su savo draugais, besikeiksnojančiais, grubiais, įžūliais, tai gali būti juos siejantis dalykas. Jis galbūt tiesiog pamiršo pakeisti savo elgesį namie. Arba gali būti, kad jūsų paauglys seka jūsų pavyzdžiu.
Ūmi jūsų reakcija, ypač jei grubumas jo charakteriui nebūdingas, gali apsunkinti problemą. Nereaguokite į tai taip audringai ir stenkitės sužinoti, dėl ko jo elgesys toks. Gali būti, kad jis yra nusiminęs dėl jūsų per nesusipratimą, kurio šaknys glūdi kur nors kitur.
Charakterio klausimas
Jei jūsų vaikas gali normaliai išreikšti save žodiškai arba emociškai, tada greičiausiai grubumas nebūdingas jo charakteriui; jei ne – tai gali būti didesnė problema. Sunkumai, išreiškiant emocijas arba ieškant tinkamų žodžių, jūsų paauglį gali priversti būti grubiam.
Emocinė išraišką galima pataisyti, tačiau tam reikia įdėti pastangų. Akivaizdu, kad tai reikėtų daryti kuo anksčiau, tačiau pradėti niekada ne vėlu.
Kaip tvarkytis su atžarumu?
– Neignoruokite tokio elgesio – jei grubumas visada buvo jūsų vaiko charakterio bruožas (o jam augant, jis darosi vis didesnis), jums reikia su tuo kovoti.
– Kalbėkite su savo vaiku – pasistenkite išsiaiškinti šios elgsenos priežastį.
– Pasitelkite ką nors kitą, kuo jūsų vaikas pasitiki. Jei jis su jumis neatvirauja apie savo elgesį, paieškokite ko nors kito. Jis galbūt mieliau pasikalbės su šeimos draugu, vyresnėliu, teta arba dėde.
Jei niekas nepadeda, galite kreiptis į profesionalą. Tačiau atminkite, jei tai pasirinksite, jums gali tekti pažvelgti į savo elgesį.
