Suaugusių ir paauglių konfliktai

Senovės graikų poeto Aristofano komedijoje “Debesys” yra tokia scena: orus ir garbingas tėvas supyko ant sūnaus už pastarojo “lengvabūdiškumą” elgesį. Mat, tėvui paprašius sūnaus padainuoti ką nors iš senųjų autorių – Simodino ar Eschilo, šis apšaukė juos pasenusiais, nebemadingais ir,priešingai savo gimdytojo valiai, ėmė deklamuoti monologą iš Euripido raštų. Suprantama, garbingasis tėvas neteko kantrybės: tik pamanykite, koks amoralumas! Tėvų ir vaikų konfliktas bei tarpusavio supratimo ir bedravimo stoka egsistavo nuo pat žmonijos kultūros ir civilizacijos pradžios. Jis visada komplikuodavo jaunesniųjų ir vyresniųjų santykius. Tokio konflikto neįžvelgtume nebent pirmykštėse, barbarišką, laukinį ar kitaip suvaržytą gyvenimą gyvenančiose gentyse ir tautelėse, kurių egsistenciją ir atskiro žmogaus elgesį griežčiausiai reguliuodavo (ir reguliuoja) kanonizuoti papročiai ir tradicijos ar nepajudinamomis dogmomis tapusių religinių pažiūrų sistema, t. y. platesnio kultūrinio palikimo stoka. Taigi turime pagrindo teigti, kad tėvų ir vaikų konfliiktas bei tarpusavio bendro supratimo stoka atsirado ir rutuliuojasi kartu su civilizacija, kartu su tam tikromis besiplėtojančiomis žmogaus pažiūrų ir elgesio laisvėmis. Kuo laisvesnė, demokratiškesnė visuomenė ir kuo intensyviau vystosi bendroji kultūra, tuo tas konfliktas gali būti ryškesnis. Tėvų ir vaikų santykiuose puikiausiai atsispindi materialistinės dialektikos neigimo dėsnis. O jo esmė, žvelgiant supaprastintai, tokia: prasimušęs daigas jau neigia senąjį rūbą, “bando” atmesti sėklos jam suteiktą turinį. Mat jis jau auga, bręsta kiek kitomis sąlygomis, negu kad brendo sėkla. Jaunosios kartos akimis žiūrint, juos supantis pasaulis – lyg kirpėjo žirklėmis sukarpytas, padalytas, standartizuotas, sunormintas. ir į tą pasaulį įsiterpti, ypač su sava nuomone, su sava pozicija, beveik neįmanima. Pagaliau ir ta jų nuomonė, ta jų pilietinės brandos saviraiška vis labiau buvo gesinama standartizuotomis, metafizika, o ne diakektika paremtomis, nuo gyvenimo atplėštomis auklėjimo sistemomis, kurios “kikliai” nusigręždavo nuo gyvenimo lydinčių prieštaravimų analizės ir jų sprendimo būdų. Argi ne dėl panašių aplinkybių devalvavosi tos idėjinės ir dorovinės vertybės, kurios visais laikais sudarydavo žmogaus pilnutinio aktyvumo ir brandumo pagrindą? Žodžiu, jaunosios kartos akimis žvelgiant, jų dienų pasaulis ne tik “išdalintas” suaugusiems, vyresniems, ne tik sturktūriškai stabilus, bet ir konservatyvus. ir kas svarbiausia, toji koservatyvizmo liga tolydžio skverbėsi į visas jaunimo visuomeninės sąmonės ir elgesio sritis, formuodama jį kaip socialinio aktyvumo požiūriu indiferentišką grupę. Vaiko nelygybė bendraujant su suaugusiais žmonėmis pagrįsta ypatinga “paklusnumo morale”, kurią visuomenė yra sukūrusi specialiai vaikams. Šios moralės paprastai nerašytose normose ir reikalavimuose, užfiksuotas vaiko nesavarankiškumas, priklausymas nuo suaugusiųjų. Vaikystėje vaikas tas normas ir teikalavimus perpranta, išmoksta jų laikytis. Pereinant į suaugusiųjų grupę, teisės, pareigos, privilegijos turi pasikeisti. Tokio “oficialaus” perėjimo momentas yra už paauglystės ribos. Tačiau šitam perėjimui pradedama rengtis kaip tik paauglystėje. Pasijutęs esąs suaugęs ir pradėjęs save vertinti kaip žmogų, jau peržengusį vaikystės slenkstį, paauglys turi persiorientuoti iš vienų normų ir vertybių į kitas: iš vaikiškųjų – į suaugusiųjų. Paaugliui ypač patinka tai, kas specifiška suaugusiems žmoniems, jų pranašumai. ir štai paauglys pretenduoja į naujas teises. Tos pretenzijos pirmiausia išryškėja bendraujant su suaugusiais žmonėmis. Suaugęs žmogus, paauglio nuomone – savarankiškas, nekontroliuo-jamas, nevaržomas, lygiateisis su kitais suaugusiais. Pasijutęs jau nebe vaikas, paauglys trokšta ir laukia, kad ir visi apie jį taip pat manytų. Jis pernelyg jautriai ima reaguoti į suaugusiųjų elgesį su juo, kaip niekada ūmai įsižeidžia ir ima priešintis. Iki šiol vaikas paslaugiai vykdė mūsų reikalavimus, o dabar nepatenkintas, kai jam “neleidžiama vaikštinėti po 8 valandų vakaro”, su kuo nors “neleidžiama draugauti”; net į elgesio taisykles, kurios, atrodo, sukurtos ne jam asmeniškai, paauglys ima žiūrėti ne tik kaip į jį varžančias, bet ir kaip į užgaunančias… Prisiminkite – kada paauglys ypač įsižeidžia ir protestuoja? Kai jis “kaip mažytis” globojamas, kiekviename žingsnyje kontroliuojamas; kai baudžiamas už neklusnumą arba už tai, kad nepadarė, kas buvo liepta; kai kategoriškai, besąlygiškai, nepaaiškinus reikalaujama paklusti; kai nesiskaitoma su jo interesais ir nuomone, kišimasi į jo reikalus, santykius su draugais, kai tie santykiai varžomi ar draudžiami. Iš draugų paauglys gali sužinoti, kad jiems leidžiama tai, kas jam draudžiama. Štai dėl ko jis namie reikalauja paaiškinti, kodėl kai kas jam neleidžiama: “Kodėl jiems galima, o man negalima?”. Savarankiškumo klausimas paaugliui be galo svarbus. Paklauskime, ką patys paaugliai kalba apie tai, kas juos erzina, jaudina, kas kartais džiugina. “Suaugusieji turi su manimi elgtis kaip su suprantamu žmogumi, o jie mane laiko mažyčiu. Aš su tuo nesutinku. Jie visą laiką mane kontroliuoja ir beria pastabas: “Neliesk, nelįsk, neik”. “Mane be paliovos kontroliuoja. Klausinėja, kur einu, ką pirkau, ką veikiau. Jie kišasi į mano reikalus, reikalauja “ataskaitų”, o aš to nenoriu. Aš jau savarankiškas žmogus, o ne koks nors mažiukas. Jie šito nesupranta.” “Su mano amžiaus vaikais reikia elgtis kaip su žmonėmis, sugebančiais atsakyti už savo poelgius, ir nežeminti jų draugų akivaizdoje. Dažnai tėvai savo vaikais rūpinasi taip: “Užsisek paltą, apsimauk pirštines”. ir tai jie sako draugams girdint. Gal jie nesupranta, kad mes jau nebe vaikai ir kad savo rūpinimuisi jie žemina mus. Suaugusieji labai mėgsta mus mokyti, bet greitai užmiršta, ką patys darė ir kaip elgėsi, būdami tokie pat kaip mes. Bent jau gerai, jog neprimena, kad padoriai elgčiausi gatvėje. Smagu, kai nekamantinėja, ką veikiau vakar ir šiandien, netikrina, ar tiesą sakau, o pasitiki. Aš pati noriu pasirinkti draugus, o ne padedama jų”. “Man smagiausia, kai mama manimi pasitiki. Ji niekada manęs neapgaudinėja, neslepia nuo manęs savo reikalų, niekada man nesako: “Tu dar mažytė, šito negalima, ten neik”. O močiutė manęs nepaklausiusi ima mano pažymių knygelę, be to, ji kišasi į mano asmeninius jausmus draugui. Aš pati galiu pasirinkti draugą neklysdama. Dėl to aš su močiute dažnai pykstuosi, o mama mane gina. Mane labai įžeidžia močiutės nepasitikėjimas, jos troškimas mane valdyti, visur kištis, nors šito niekas neprašo. Ji mane žemina”. “Suaugusieji su manimi turi elgtis kaip su žmogumi, galinčiu juos suprasti. Aš nereikalauju, kad su manimi elgtųsi kaip su suaugusiuoju, bet kam stengtis atverti mano paslaptis, nuo kurių aš nesidarau blogesnis? Smagu, kai galiu kalbėtis su suaugusiais žmonėmis kaip su lygiais. Man jau kartais leidžiama dalyvauti rimtuose pokalbiuose, išklausoma mano patarimų ir jau dažniau negu anksčiau pripažįstama, kad esu teisus. Mėgstu padėti suaugusiems, bet jie kontroliuoja, kaip dirbu jų duotą darbą, o kartais net stengiasi padėti man nusivilkti ar apsivilkti. Jie vis dar bijo, kad aš pasiklysiu. “. paauglys ne tik protestuoja prieš visokį suvaržymą, bet ir pretenduoja savarankiškai sręsti, kada, kur, kiek ir su kuo eiti pasivaikščioti, kada mokytis pamokas, ką skaityti, kaip šukuotis, kuo vilktis, kaip elgtis, ir kt. Jam augant,
visa tai ryškėja: paauglys tarytum visiškai, iš principo nutarė neklausyti. Krinta į akis, jog paauglys tolydžio vis nepakančiau reaguoja į pastabas, daromas girdint kitiems žmonėms. Tai dėl to, kad pernelyg padidėja savigarbos jausmas, paauglys pasijunta esąs žmogus, kurio negalima tramdyti, žeminti, iš kurio negalima atimti savarankiškumo teisės. Kuriam suaugusiajam neteko išklausyti paauglio, reiškiančio norą apginti šią teisę? “Aš pats žinau, kada ką turiu daryti”, “Su kuo draugauti – mano sameninis reikalas”, “Neturi teisės kištis”, “Neturi teisės uždrausti…”. Kaip sakoma, paauglys aptinka vis naujų “galima” sau ir “negalima” suaugusiajam, suaugusiojo teises jis siaurina, o savąsias plečia. Jo jau nebepatenkina anksčiau, vaikystėje, susiklostę santykiai su suaugusiais žmonėmis, nes šie santykiai atspindi vaiko nelygias teises ir priklausymą nuo suaugusiųjų. Tokie santykiai paaugliui darosi nepriimtini, jau neatitinkantys, jo nuomone, paties brandumo. Paauglys laukia, kada suaugęs žmogus su juo ims elgtis kitaip, laukia pasitikėjimo, pagarbos jo žmogiškajam orimui. Savarankiškumo. Jis pretenduoja bendraudamas su suaugusiais būti kuo lygesnis ir stengiasi pasiekti, kad suaugusieji tą lygybę pripažintų. Reikia suprasti, kad paauglio “protestai”, nesvarbu, kokia forma reiškiami, jam yra priemonė, kuria jis stengiasi pakeisti anktesnį santykių tipą ir sukurti naują. Todėl kyla nauja ir tik šiam amžiui būdinga problema – suaugusiojo ir paauglio teisių asmaniniuose santykiuose problema, lygybės problema. Su šia problema susiję daugybė paauglio auklėjimo ir brendimo komplikacijų. Pirmiausia suaugusieji turi įsidėmėti, kad ligi šiol egzistavusi jų ir vaiko santykių “pusiausvyra” sutriko; tada visiškai natūrali tendencija šiuos santykius pakeisti kitais, naujais. Paauglio protestas rodo, kad jis yra pasikakeitimų iniciatorius, o suaugęs žmogus – jam prieštaraujanti jėga. Jeigu jau tėvams nepavyko išvengti konfliktų, jeigu jie praleido momentą, kai galėjo patys tapti permainų iniciatoriais, priešintis būtų visai neišmintinga. Reikia suvokti, kad dera neišvengiamai pereiti prie naujų “suaugusiųjų” santykių su vaiku, reikia atsiminti, kad svarbiausias paauglystės bruožas ir yra toksai perėjimas. Dar gana ilgai senieji, baigiantys atgyventi vaiko ir suaugusiųjų santykiai ir naujieji, tik besiklostantys, egzistuoja kartu. Suprntama, niekas neįvyksta staiga, bet toks abiejų tipų santykių gyvavimas sudaro daug sunkumų ir suaugusiems, ir paaugliui. Į naujo tipo santykius pereinama įvairiai. Kai kas tą perėjimą palengvina, kai kas kas stabdo ir komplikuoja. Vaikas negali staiga, iš karto imti galvoti ir elgtis kaip suaugęs žmogus. Šito reikia dar gana ilgai mokytis. Bet norint mokytis rytdienos brandumo, vaikui jau šiandien būtinai reikia pradėti gyventi, atsižvelgiant į suaugusiems žmonėms keliamus reikalavimus ir normas. Toks mokymasis suponuoja didesnį savarankiškumą, teises, atsakingesnes pareiges. Be viso šito brandumo neišmoksi. Jei suaugusieji į paauglį vis dar tebežiūri kaip į vaiką, neigiamų padarinių paprastai išvengti nepavyksta. Juk toks suaugusiojo požiūris prieštarauja pirmiausia patiems šio amžiaus vaikų auklėjimo uždaviniams, jis tiesiog stabdo paauglio socialinį brendimą, užuot palaikęs, skatinęs. Bet tai dar ne viskas – toks suaugusiojo požiūris prieštarauja paauglio nuomonei apie savo brandumą ir jo pretenzijoms į naujas teises. Jeigu šitas prieštaravimas nebus pašalintas ir net gilės, tai nesklandumai ir konfliktai neišvengiami. Tačiau tokia netikusi situacija anaiptol nebūtinai turi susiklostyti. Kai tėvai į paauglį žiūri ne kaip į vaiką, o kaip į bręstantį žmogų, ir , į tai atsižvelgdami, keičia savo snatykius su juo, prie nujo tipo santykių galima pereiti visiškai natūraliai arba susiduriant su minimaliais nesklandumais. Labia svarbu, kad santykiai keistųsi suaugusiojo žmogaus iniciatyva. Tik tada jis kontroliuoja visą vyksmą, gali vadovauti snatykių su paaugliu raidai ir jo brendimo raidai, vadinasi, gali išvengti nereikalingų nesklandumų. O kai premainų iniciatoriumi tampa paauglys, nesklandumų tikimybė didžiulė. Juk tai priverstinė iniciatyva, tai atsakymas į suaugusiojo norą išlaikyti ankstesnę padėtį. Tai jau signalas prieštaravimų, dar labiau komplikuojančių santykius. Toliau įvykiai gali klostytis įvairiai. Pirmasis variantas. Nesklandumų daugėja, bendravimas sudėtingėja, konfliktas gilėja. Atkaklus suaugusiojo siekimas išsaugoti anstesnį santykių stilių susiduria su paauglio priešinimusi, jo protestu, neklausymu. Susidūrimai pasidaro neišvengiami. Jeigu suaugusysis nepakeičia savo pozicijos, tokie susidūrimai nuolat kartojasi ir darosi vis labiau įtempti, paauglio negatyvizmas plėtojasi ir gilėja. Dėl neprotingo suaugusiojo užsispyrimo ankstesnių santykių griovimas gali užsitęsti visą paauglystę ir virsti lėtiniu konfliktu. Neretai toks konfliktas palieka gilų randą paauglio asmenybėje, sudarko ją. Suaugusiojo despotizmas gali sukelti paauglio troškimą atkeršyti jam už asmenybės slopinimą, už patirtas nuoskaudas arba norą “atsigriebti” bendraujant su kitais, su silpnesniais, mažais, kai susiklosčiusi situacija nežada bausmės. Liūdniausia, kad paauglys ima ieškoti tokių situacijų, ir jų randa. Jis supranta, kad elgiasi netinkamai ir yra vertas bausmės, bet vis dėlto taip elgiasi, jau sąmoningai nepaisydamas žinomų normų ir reikalavimų. Čia kaltas ne “blogas pavyzdys”. Jis pasiima iš tėvų auklėjimo metodų arsenalo “viešpatavimo” įgyvendimo priemones ir vartoja jas be galo opiems savęs įtvirtinimo poreikiams. Kai paauglys skraiudžia silpnesnį, negebantį apsiginti, jis pirmiausia save įtvirtina. Jam svarbu pačiam pajusti ir įrodyti sau, kad ir jis yra stiprus, kad ji gali ką nors valdyti, o ne tik lankstytis. ir štai jis įtvirtina stiprybę ir pranašumą, žemindamas kitą žmogų, skaudindamas jį, kengdamas jam. Dažnai užsitęsęs knfliktas paskatina paauglį išaiti iš manų. Galimas ir toks variantas. Kad ir kaip be paliovos būtų varžomos teisės ir laisvė, paauglys kažkaip geba apeiti įvairiausius suaugusiųjų sumanytu suvaržymus ir draudimus. Jis ima meluoti, prisitaikyti, apsimetinėti. Iš pradžių į tokį negražų elgesį galima žiūrėti kaip į priverstinį atsakymą į varžymą, bet ilgainiui visą tai įsitvirtina, virsta “antrąja prigimtimi”. Paprastai paauglys ima sparčiai tolti nuo artimųjų. Jis užsidaro su savo skriauda, patirta dėl suaugusiojo neteisybės, pradeda namie gyventi “pats sau”, visiškoje dvasinėje vienatvėje, skaudžiai jausdamas ir suvokdamas savo vienišumą. Tėvus jis laiko žmonėmis, kurie tiesiog nesugeba suprasti kitus žmones. Todėl visus jų reikalavimus, nuomonę, žodžius atmeta tuoj pat, nė nesvarstęs. Tėvams tokia situacija visų aršiausia. Jie pasijunta visiškai bejėgiai, praktiškai netenka jokios įtakos savo paaugliui. Antrasis variantas. Suaugęs žmogus, paauglio verčiamas, ima leisti tai, ką anksčiau drausdavo, nors ištiktųjų jis yra kitų pažiūrų. Bet čia jis nenuoseklus: tie patys dalykai tai leidžiami, tai draudžiami. Susidūrimų, žinoma, pasitaiko mažiau, bet jų galimybė nuolat kybo ties galva. Konfliktai kyla tarytum protrūkiais, ir čia kaip tik tėvai atsiduria labai sudėtingoje situacijoje, nes visus ankstesnius jų nuolaidžiavimus paauglys panaudoja kaip npriemonę, padedančią siekti savo tikslo. Apskritai tokia padėtis yra visai nepatenkinama. Čia pavojingiausia tai, kad niekas – nei suaugusieji, nei paaiglys – nežino ir nesuvokia, kas galima ir ko negalima. Trečias variantas. Jo būdingas bruožas tas, kad tėvai ilgainiui vis dėlto ima suvokti, jog paauglys – ne vaikas, o suauges žmogus, ir atitinkamai persiorientuoja. Šiais atvejais nesklandumų pasitaiko mažiau, ir apskritai jie gaki išnykti. Aišku, nedarnūs santykiai turi būti gerinami kuo skubiau. Jou il
giau užsitęsia konfliktas ir juo jis gilesnis, tuo sunkiau jį įveikti. Gal kartais, nagrinėjant bendrvimo su paaugliu nesklandumus, pernelyg pabrėžiama suaugusiojo pozicijos reikšmė? Ne, suaugusiojo požiūris be galo svarbus. Kai nesklandumų daugėja, tėvams, žinoma, kyla klausimas, ką daryti, ko griebtis. Kai kas mano, kad pataikauti paaugliui neverta, jog reikia būti griežtiems, dar reikliau kontroliuoti, kad paauglys visai “nepasileistų”. Šios priemonės niekada nepagerina santykių iš esmės, nors iš pažiūros kartais gali atrodyti, kad paauglio elgesys pasikeitė. Kai kada net susidaro įspūdis, kad paauglys tapo paklusnesnis: nedrasko akių, nesivaidija, jau ne storžievis, ne užsispyrėlis, santūrus, tylus. Tačiau taip jie elgiasi tik todėl, kad, kaip pasakė vienas paauglys, “kalbėtis neverta, vis tiek neįtikinsi”. Kai kurie vyresnieji paaugliai , norėdami išvengti nemalonių pokalbių, dėl smulkmenų nusileidžia, bet širdyje nesutinka su tėvais ir ten, kur jiems svarbiausia, stengiasi elgtis taip, kaip atrodo, jų nuomone, tinkama. Dažnai jie patys ima ieškoti būdų, kaip taikiai apginti savo interesus, stengiasi nuslopinti savo troškimą į šiurštumą atsakyti šiurkštumu, į neteisingumą – atžarumu, griebtis įvairiausių gudrybių, norėdami suaugusiąjį “perauklėti”, savo tikslo siekia “patyliukais”, gudriai, švelniai. Viena mama apie tokią sūnaus taktiką yra pasakiusi taip: “Jis stengiasi visiems burną užkimšti švelnumu”. Susumuojant tai, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, graso konfliktais tada, kai vaiko asmenybės tobulėjimo poslinkiai pačioje paauglystės pradžioje įvyksta, dar nespėjus pakeisti santykiams su suaugusiais žmonėmis, kai pasikeitimų iniciatoriumi tampa paauglys, o suaugusieji tam priešinasi. Tada paauglys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstesnius “vaikiškus” santykius su tėvais ir tiesiog primena jiems naujus, suaugusiųjų santykius. Apskritai konfliktas visada yra padarinys suaugusiųjų nesugebėjimo arba nenoro resti paaugliui naujos vietos greta savęs. Tai nelengvas uždavinys, bet išspręndžiamas, žinoma, įvairiomis sąlygomis nevienodai. Santykiai su su paaugliu būtinai turi būti darnūs, nes kaip tik šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi svarbūs moraliniai bei estetiniai vaizdiniai ir požiūris į svarbius gyvenimo klausimus, klostosi ateities tikslai ir planai.

www.moku.lt

(Apsilankyta 185 viso, 1 šiandien)


Similar Posts