Psichinė sveikata svarbi kiekvienam iš mūsų

Žmonės labai klysta, manydami, jog svarbi tik jų fizinė sveikata. Drįsčiau teigti, jog yra net atvirkščiai. Kūnas patiria stresą, tačiau dar didesnį stresą patiria mūsų protai, o tai jau apsunkina viso gyvenimo kokybę. Jei stresas tampa ilgalaikiu, tai gali virsti net į depresiją. O su depresija juk niekas nenori gyventi.

Jei kalbėtume vien apie stresą, tai jis pridaro daug žalos visam žmogaus organizmui. Beje, vien streso yra daug skirtingų formų. Protinį stresą žmogus patiria tuomet, kai jo gyvenime vyksta frustracija, o ji vyksta dėl to, kad žmogus nebegali susikaupti, susikoncentruoti ir visiškai stokoja energijos. Kitiems protinis stresas paveikia, susilpnina atmintį, tad žmogus įsidėmi vis mažiau ir mažiau.

Kuomet asmuo susiduria su protiniu stresu, jis ieško, kaip palengvinti savo dalią, tad stresą tarsi „nuleidžia“ per emocijas: tokie žmonės gali tapti pikti, irzlūs, liūdni, susirūpinę, neramūs arba net imti panikuoti. Streso apimti žmonės tampa ne tik nenuspėjami, bet ir neadekvatūs tam tikrose situacijose – net menkiausia kritika juos gali palaužti. Ir apskritai toks žmogus nebežino, kas gerai, o kas blogai jo gyvenime, nebemoka su juo susitvarkyti, tad neretai išeičių ieško taurelėje.

Kai žmogaus protas apimtas streso, tai gana greitai atsiliepia ir kūnui. Staiga atsiranda kažkokių keistų simptomų: pernelyg greitai ar lėtai plaka širdis, skauda širdies plote, spaudžia smilkinius, kai kurie skundžiasi skrandžio skausmais. Ima skaudėti, deginti raumenis, kaulus ir kitas ne visai aiškiai apibrėžtas vietas. Skausmas gali imti klajoti po visą kūną. Tuomet toks žmogus pradeda gydyti kūną, tai yra visai ne tai, ką reikia gydyti iš tiesų. Susitvarkius su savo psichika, nebeskaudės ir kūno narių.

Fiziniai skausmai į stresuojančio žmogaus gyvenimą atneša dar daugiau nerimo, dar labiau didina stresą, nes žmogus jaudinasi, kas jam yra, išsigąsta. Kai stresas gerokai pažengęs, keičiasi į kitas, sunkesnes, formas, žmogus net nebenori keltis rytais iš lovos. Jie ne tik nenori eiti į darbą, bet ir negali atlikti kasdienių, įprastinių pareigų ar ritualų, pavyzdžiui, žmogus gali nustoti rūpintis savo higiena ir būsto švara, nes jam tuo metu atrodo, kad viskas nebesvarbu ir neturi prasmės. Tokiam žmogui dingsta apetitas, sutrinka miegas. Šioje stadijoje pats žmogus nebegali jau sau padėti. Jam būtinas įsikišimas iš aplinkos: artimi žmonės turi pastebėti, kas vyksta, ir bet kokiom priemonėm, gal net drastiškom, išgelbėti streso surakintą žmogų, kol tai neperėjo į sunkesnes ir lėtines ligos stadijas.

Stresas gali sukelti tokias fizinio kūno ligas:

• Širdies infarktą;
• Įvairias širdies ligas;
• Nutukimą;
• Alkoholizmą;
• Diabetą;
• Artritą.

Jei stresuojantis žmogus peržengia šią stadiją ir pereina į kitą, gali imti gniaužti pyktį savyje, o tai sukelia tokias nepagydomas ligas, kaip vėžys, arba išlieti pykti ant savęs (žalotis, bandyti žudytis, susirgti anoreksija, bulimija, įvairiais valgymo ir persivalgymo sutrikimais).

Negydomas stresas virsta depresija. Tuomet gydymas tampa sudėtingesnis, reikalinga ir psichologo, psichoterapeuto, ir psichiatro pagalba bei priežiūra. Gydymas tampa kombinuotas: vaistai ir pokalbiai su psichologais. Dažnu atveju veiksmingiausia yra kognityvinė terapija. Išsiaiškinus depresijos ir streso ištakas, žmogui gali „prašviesėti“ akys ir jis padarys reikiamus sprendimus.