Pozityvumas – svarbus tėvų bruožas

      Jei esate tėvai, geriausia, ką galite padaryti, – išlaisvinti save iš „tėviškų“ mitų ir elgtis su vaikais ne pernelyg griežtai, o pozityviai: juk gerumas perka daugiau, nei griežta ranka. Šiais laikais išvarginti tėvai dažnai pasielgia neadekvačiai, o po to jaučia kaltę. Visa tai turbūt kyla iš to jausmo, kai norima būti idealiais ir tobulais tėvais. Bet kam to reikia, jei tai kelia tik stresą ir rūpestį. Štai kelios tiesos, padėsiančios išsilaisvinti iš tobulos tėvystės gniaužtų ir įkvėpsiančių jums pozityvių minčių:

• Jums nebūtina kiekvieną minutę jausti meilę. Prieš atsirandant vaikams, mes šventai tikime, kad visuomet juos mylėsime besąlygiškai. Bet, praėjus keliems metams po jų gimimo, suprantame, kad tai padaryti gana sudėtinga. Sunkiu metu gali aplankyti netinkama išvada: Aš nejaučiu meilės savo vaikui, vadinasi, jo nemyliu. Klausimas yra ne „Ar aš jaučiu meilę savo vaikui?“, bet „Ar aš jį myliu?“. Jei mes remiame ir drąsiname savo vaikus, vadinasi, mes juos mylime. Nesijaudinkite dėl svyruojančių jausmų.
• Vaikai neturi būti vertinami pagal pasiektus rezultatus. Kuo toliau, tuo labiau tėvai vaikus vertina pagal tai, kaip jiems sekasi mokslai, ar turi gabumų bei talentų ir taip toliau. Bet toks nuolatinis perdėtas vertinimas galiausiai atves prie to, kad tėvai norės už vaikus priiminėti sprendimus, pernelyg rūpinsis, to net nepastebėdami, o vaikas kentės. Kiekvienam vaikui reikia erdvės laisvai kvėpuoti. Kaip ir visi žmonės, net mes patys, taip ir vaikai nori būti mylimi už tai, kad jie tiesiog yra.
• Vaikai turi savo tikslų. Nė vienas vaikas dar nebuvo laimingas, kai tėvai jam „primeta“ savo tikslus, kurių galbūt nepasiekė patys. Prieš gimstant vaikui, mes manome, kad vaikai mums atneš džiaugsmą, pasitenkinimą bei tonas laimės. Vaikai neateina į pasaulį tam, kad mus džiugintų. Jie ir neprivalo to daryti. Vaikai – žmonės, atėję čia siekti savų tikslų, norų, svajonių, jiems nereikia jūsiškių.
• Nėra vienos tėvystės formulės, iš kurios turėtumėte mokytis. Šiais laikais pilna knygų, skelbiančių padėsią jums tapti tobulais tėvais. Deja, tokios knygos negali būti, mat jos rašomos remiantis tik vieno ar kelių žmonių patirtimi, vadinasi, kito žmogaus ir jūsų patirtys gali nesutapti. Jūs turite ieškoti savosios formulės. Nėra tėvų „ekspertų“, kaip ir nėra „vienos formulės, tinkančios visiems“.
• Vaikams nenupirksime laimės. Jokios kompensacijos dovanomis nepadės, jei stokojame vaikams laiko. Tėvai klaidingai mano, jog geros tėvystės išdava – aukštas vaikų laimės lygis. Siekdami to, tėvai perka vaikams kompiuterius, televizorius, rengia gimtadienių vakarėlius vietoj to, kad suteiktų vaikams tai, ko jie iš tiesų nori, – ir tai tikrai nėra materialu. Mūsų, kaip tėvų, tikslas yra ne suteikti vaikams laimę, o išauginti juos dorais gerais žmonėmis – užjaučiančiais, sąžiningais, atsakingais, darbščiais. Tėvų tikslas – padėti vaikui atskirti trumpalaikę ir ilgalaikę laimę, įtakojančią jo asmenybę.
• Tėvai neturi būti tobuli. Daugelį tėvų ištinka nemalonūs gyvenimiški įvykiai: susiduriama su paauglių nėštumu, tėvų skyrybomis. Tuo metu tėvai jaučiasi „susimovę“, nors visą laiką tik ir galvojo apie vaikų gerovę ir ateitį. Tiesą sakant, tobulų šeimų nėra. Jei tokių žinote, vadinasi, jos – tik „pseudo“: apsimeta prie kitų arba meluoja. Per daugelį tūkstantmečių šeimos įgavo netobulumo žymę. Juk viskas, kas žmogiška, žmogui nesvetima. Netobulumas taip pat. Svarbiausia – neriboti savo vaikų galimybių ir pasirinkimų. Kad ir kaip jiems nepritartumėte ar galvotumėte, jog tai „netobula“.