Mūsų tėtis pats geriausias!
Apie ką galvoja tėčiai, žiūrėdami į ką tik gimusį mažylį? „Koks gi jis mažas ir trapus!“, „Aš bijau paimti jį į rankas!“, „Greičiau jis paaugtų, tada su juo galėsime žaisti, važinėtis dviračiu …“ ir pan.. Ir su palengvėjimu atiduoda jį į rūpestingos mamos rankas, o patys pradeda laukti, kada jų vaikas išmoks vaikščioti, bėgioti, kalbėti.
Tačiau kažkodėl dažniausiai įvyksta taip, kad kuomet tas laikas ateina jis nebegali rasti bendros kalbos su savo atžala. Tam yra paaiškinimas.
Dar esant mamos pilve, vaikui reikalinga apsauga, švelnumas ir bendravimas su mama. O po gimimo šis poreikis išauga dešimtimis kartų, netgi nežiūrint į nuolatinį poreikį mamos krūtinės ir nepriklausomai nuo to, kiek daug ar mažai vaikas gavo dėmesio, nuo to priklauso jo tolimesnis gyvenimas. Prie viso to, tėčio rūpestis ir apsauga taip pat yra reikalinga ir skatina formavimąsi vaiko charakterio savybių, tokių kaip: vyriškumas, valios stiprybė, kantrumas ir t.t.. Ir manau nei vienas tėvas neatsisakytų matyti savo vaiką būtent su tokiomis asmeninėmis charakteristikomis.
Tačiau, ką gi daryti su tėčio drovumu, kuomet jis mato trapų mažylį? Mielosios mamos, kaip tik tada, ant mūsų pečių gula didelė atsakomybė. O būtent, išmokyti tėtį bendrauti su vaiku, o teisingiau suteikti galimybę jam pačiam to išmokti. Jums, brangios moterys, jokiu būdu negalima priekaištauti vyrui, kad jis paėmė mažylį ne taip, kaip imate jį jūs, ar kad jis davė ne tą čiulptuką, kurį visuomet duodate jūs. Nereikia demonstratyviai parodyti „naujai iškeptam“ tėčiui, kad jums geriau ir teisingiau sekasi: maudyti, sūpuoti, žaisti ir pan.. Jis ir be to, visa tai mato ir dažnai pergyvena. Verčiau, tokiais momentais, pasitikėkite savo sutuoktiniu, leiskite jam eksperimentuoti ir galbūt jis atras neįprastą, tačiau veikiantį būdą, kuris leis vaikelį nuraminti, užmigdyti arba pralinksminti.
Nuo to, kaip greitai „jūsų tėtis“ ras priėjimą prie vaiko, priklausys jūsų pačios sveikata, sveikata mažylio ir jūsų šeimos gerovė. Argi tai ne laimės receptas!?
