„Mamos sūnelis“

Taip vadina vaikus, kurie labai priklausomi nuo tėvų. O toks tėvų požiūris į savo vaikus vadinamas hyper priežiūra arba perdėta priežiūra. Hyper priežiūra – tai toks reiškinys, kada tėvai siekia apgaubti savo vaiką absoliučia globa, apsaugoti jį iš visų pusių, netgi tuomet, kada to visiškai nereikia. Be to, tokie tėvai pririša prie savęs vaikus emocionaliai (dvasiškai), t.y. vaikas yra priklausomas nuo jų nuotaikos, skonio, jausmų ir norų. Jis jaučiasi turįs elgtis tiktai taip, kaip to nori tėvai, o taip pat jaučiasi įpareigotas tėvams už visą tą gerą, ką jie jam padarė.

Hyper priežiūra, pas tėvus, iš esmės atsiranda dėl dviejų priežasčių:

1) vaikas fiziškai silpnas ir nesveikas nuo pat vaikystės, našlaitis arba auginamas vienu iš tėvų. Kitaip sakant mama ar tėvas mano, kad vaikas kažkuria prasme yra nuskriaustas ir stengiasi užpildyti savo rūpesčiu, ko, juo nuomone, vaikui trūksta.

2) tėvų poreikis kuo nors rūpintis, kažką ginti ir sergėti, kurį iššaukia savęs paties nuvertinimas, uždarumas arba polinkis dominuoti (kuris savo ruožtu vėl gi iššauktas savęs nuvertinimu).

Pirmu atveju, kuris, iš pirmo žvilgsnio, yra altruistinis, vis tik turi labai negatyvų aspektą: tėvų pasiaukojimą. Polinkis pasiaukoti nėra reiškinys absoliučiai teigiamas, kaip yra priimta galvoti.

Pasiaukojimas – tai, kuomet paaukojami savi interesai kito arba kažko tai naudai, kas, nuomone to, kuris aukojasi, yra vertas. Tačiau pasąmonėje tai daro su paskaičiavimu gauti naudos arba savo vaizduotėje padaryti iš savęs „geradarį“ (pavyzdžiui, „Aš geras žmogus, aš privalau padėti“).

Bet kokiu atveju, jeigu tėvai per daug rūpinasi savo vaiku, atrodytų net iš gerų paskatų, tai VISUOMET priveda prie negatyvių pasekmių. Hyper priežiūros pasekmės, atskirai ar sumoje gali būti sekančios:

– vaikas priklausomas nuo tėvų emocionaliai (per visą gyvenimą absoliučiai paklusnus ir jautrus jų norams, neatsiskiria nuo tėvų būdamas suaugęs, jo gyvenimą kontroliuoja tėvai nuo pat vaikystės iki mirties);

– vaikas negali savarankiškai priimti sprendimų; lengva pakeisti įsitikinimus, jį paspausti, juo manipuliuoti;

– vaikas nesugeba savarankiškai nugalėti sunkumų, kuriuos jis gali įveikti pagal savo amžių, išsivystymą ir pan.;

– jis sukaustytas baimių, reikalavimų ir prietarų, nesugeba rizikuoti;

– vaikas visuomet ieško pagalbos iš šalies, nes nepasitiki savimi;

– negali už save pastovėti tose situacijose, kurios atitinka jo amžių ir išsivystymą;

– nerodo iniciatyvos, yra apatiškas, visus sunkumus priima kaip neišsprendžiamus (bent jau savarankiškai);

– vaikas yra egoistiškas ir egocentriškas.

Tokiu būdu, tėvai turi atkreipti dėmesį į tai, kad jų rūpestis gali visiškai arba dalinai sužlugdyti vaiko asmenybę, užgniaužti jo valią ir savarankiškumą. Rezultatas, iš aukščiau paminėtos situacijos aiškus: hyper priežiūra – tai ne rūpestis, o tėvų egoizmas.

Svarbiausia, kuo turi pasirūpinti tėvai – ne apsaugoti savo vaiką nuo visų realių ir menamų pavojų, bet išmokyti jį su jomis susitvarkyti. Nepadarykite iš savo vaiko priedo prie savęs.

(Apsilankyta 169 viso, 1 šiandien)