Mama, na nupirk!
Visi mes, ankščiau ar vėliau, girdime šį vaiko prašymą ir ne visada būname pasiruošę jį įvykdyti. Tuo momentu atrodo, kad reikalavimui nebus galo. Jeigu įvykdysi vieną, toliau seks kitas ir taip reikės patenkinti visus, savo atžalos – pirkėjo, poreikius. Ar taip yra ištikrųjų? Kaip reikia elgtis, jeigu vaikas nuolat prašo: „Nupirk!“?
Kaip jau įprasta, į daugelį vaiko „Nupirk!“, tėvai reaguoja atsisakymu. Ar verta sakyti vaikui: „Aš nenoriu pirkti tau šito daikto. Ir viskas!“? Atsisakymas, be paaiškinimo, problemos neišspręs, o tik ją pagilins. Tuomet, kuo motyvuoti atsisakymą? Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažyliui gali užtekti ir to, kad pasakysite – „Daiktas per didelis, nusipirkime ką nors mažesnio“. O jeigu vaikas vyresnis ir daiktas tikrai reikalingas, paaiškinkite jam savo finansines galimybes, susitarkite, kada jį galėsite įsigyti. Juk nesunku paaiškinti, kad ir suaugę neperka visko, ką jie mato, ar kas patinka.
Labai svarbu suprasti, kas stovi, už mūsų reakcijos, į prašymą „Nupirk!“. Galbūt mes prisimename save vaikystėje. Kai kas, iš mūsų, labai dažnai girdėdavo „Ne“ ir nuolat jautėsi nuskriaustas. Arba, taip norėtųsi, kad vaikas tūrėtų viską … ir t.t..
Kai kurie tėvai iš kart pasiruošę įvykdyti prašymą, dėl kaltės jausmo. Tai būdinga labai užsiėmusiems tėvams (ypač mamoms „verslininkėms“). O taip pat „sekmadieniniams“ tėčiams, kurie retai matosi su savo atžala.
Patikėsime vakarų psichologais, kurie teigia, kad jausmas, esant „turtingu“, įdiegiamas dar ikimokykliniame amžiuje. Vieni, užaugę, mato save esant turtingais žmonėmis, tik su laikinais finansiniais sunkumais. O kiti (turintys tas pačias pajamas) – vargšais, kurie nieko negali sau leisti. Todėl pirmieji, visada randa šaltinių pragyvenimui, o antrieji, nuolat kovoja su skurdu.
Taip, kad akcentą, kalbant apie eilinį pirkinį su vaiku, dėkite ne ant pinigų stygiaus, o ant to pirkinio tikslingumo.