Kodėl vaikas skundžia?

„Mama, o auklėtoja ant mūsų šiandien šaukė! O Ramūnas išpylė sriubą! O Vytukas paėmė iš manęs žaislą ir paslėpė, ir aš verkiau!“ – skundžiasi vaikas eidamas iš vaikų darželio. Būna, kad mamą erzina ir šiek tiek neramina nuolatiniai vaiko skundai. Netgi pats artimiausias vaikui žmogus, pradeda į jį žiūrėti kaip į skundiką. Ar taip yra iš tikrųjų?

Dažniausiai, mažas vaikas, nesiekia sau naudos skųsdamasis. Juk jis tik mokinasi bendrauti. Kokios priežastys skatina jį „skųsti“? Panagrinėkime keletą iš jų.

Emocinis bendravimas. Vaikas toks emocionalus, kad nori, su jumis, pasidalinti viskuo, kas jį jaudina. Jis nesiekia parodyti savo pranašumo prieš kitus vaikus ir niekam nenori pakenkti. Jis tik jums demonstruoja, kaip gerai moka papasakoti įvykius. Be to, mažylis siekia išsiaiškinti elgesio normos taisykles, t.y. koks poelgis yra blogas, o į kokį nereikia kreipti dėmesio. Jeigu jūs uždrausite vaikui „skųstis“ (o tai reiškia pasidalinti išgyvenimais), rizikuojate prarasti pasitikėjimu grįstus santykius. Geriau įvertinkite patį įvykį (poelgį), bet ne tų įvykių dalyvius, o po to pasistenkite nukreipti vaiko dėmesį į ką nors kitką.

Pagalbos prašymas. Kartais vaikas jaučiasi neužtikrintai. Jis nesupranta, kodėl įvyksta kai kurios situacijos, todėl kreipiasi į tėvus arba auklėtojus pagalbos bei paguodos. Būna, kad suaugusiam lengviau „atsikratyti skundiko“, negu išsiaiškinti iškilusį konfliktą ir nuraminti įskaudintą vaiką. O jam taip reikalingas supratimas! Išklausykite vaiką, praanalizuokite situaciją, parodydami jam, kad jūs jį suprantate. Jeigu nepadėsite vaikui spręsti jo problemų ankstyvoje vaikystėje, tai paaugęs, vargu ar jis kreipsis į jus su kur kas rimtesnėmis.

Suaugusiųjų provokacija. Kartais patys suaugusieji išprovokuoja skundus. Jie prašo vaiko papasakoti apie tai, kas ir kaip elgėsi, kol jų nebuvo. Sąžiningas, pagarbus ir drovus vaikas, vargu ar atsilaikys prieš suaugusį žmogų. Juk mažylius nuo pat vaikystės mokina paklusnumo. Tačiau tai, kad vaikas nuolat „nupasakoja situaciją“, gali stipriai įtakoti santykius su kitais vaikais. Gal būt geriau paaiškinti vaikui, kad tiesa – tai gerai, tačiau nebūtina visą laiką pasakoti suaugusiems apie kitų vaikų poelgį?

Pavydas. Kartais vaikas tiesiog pavydi. Pavyzdžiui, tėvų broliui ar seseriai. Tokiu būdu, savo skundais, jis rodo, kad yra geras, o anas blogas. Greičiausiai vaikui labai trūksta švelnumo ir rūpinimosi juo. Todėl pasistenkite, kaip galima daugiau, skirti dėmesio, kelkite savigarbą (girkite, įvertinkite pasiekimu). Kad skundai netaptu norma (įpročiu), į juos reaguokite ramiai, nebauskite prasikaltusio vaiko. Tiesiog su juo pasikalbėkite ir paaiškinkite, kad jo poelgis jums nepatinka.

Tvarka ir tiktai tvarka. Vaikas pastoviai pasakoja apie kitų prasižengimus. Sako tiesą, neišgalvoja situacijų. Greičiausiai, jis labai jautriai priima kitų poelgius ir jais piktinasi. Juk už tokį poelgį jis namuose būtų pasmerktas. Kartais, tokio „nesavanaudiško skundimo“ priežastis, yra tai, kad vaikas auklėjamas labai siauruose elgesio normos rėmuose. Todėl vaikas, nesąmoningai, bando visus sutalpinti į šiuos rėmus. Tokiu atveju pasistenkite sumažinti įvairiausių draudimų, vaiko gyvenime. Kartais leiskite vaikui paišdykauti, skatinkite jo bendravimą su kitais vaikais.

Įspėjimas. Prieš tai, kaip vaiką nutraukti: „Gana skųsti!“, atkreipkite dėmesį, o gal būt jis jaudinasi dėl elgesio pasekmių, apie kurį pasakoja? Galbūt vaikas pergyvena, kad dėl netinkamo elgesio gali kas nors nukentėti?

Kokia priežastis beskatintų jūsų vaiką „skųsti“, nepradėkite jo pravardžiuoti. Gerbkite mažylį, pasistenkite jį suprasti, dažniau girkite. O svarbiausia – mylėkite!

(Apsilankyta 175 viso, 1 šiandien)