Kodėl vaikas klausia „kodėl …“?

Trijų metų vaikas be perstojo uždavinėja klausimus. Jis prašo jus įvardinti daiktus ir reiškinius, todėl negąsdinkite vaiko, įsileisdami į ilgus aiškinimus, kurie iš esmės atsako visai ne į tai, ko klausė. Jeigu vaikas klausia jūsų kokį dešimtą kartą: Kas tai?“ – rodydamas į lempą, ramiai atsakykite: „Tai lempa“. To visiškai pakanka trijų metų mažyliui. Nereikia pradėti sakyti: „Tai apšvietimo prietaisas, dirbtinės šviesos šaltinis, kuris skleidžia šviesą, dėka įkaitintos spiralės, per kurią teka elektros srovė“.

Vaikas dėlioja savojo pasaulio paveikslą, suteikdamas pavadinimus aplinkiniams daiktams, juos įsidėmėdamas bei ragaudamas. Kai kurie žodžiai vaikui gali patikti, tuomet jis juos tars paskui jus arba vėl ir vėl užduos tą patį klausimą, kad išgirsti, kaip tą žodį taria suaugęs. Jeigu į savo klausimą vaikas girdi vis naują atsakymą, tai jį stebina ir jo sąmonė šiek tiek sutrinka bei suabejoja aplinkinio pasaulio stabilumu. O tai jį skatina vėl ir vėl patikslinti daikto pavadinimą. Įsivaizduokite, pradžioje jūs sakote: „Tai lempa!“, o sekantį kartą: „Apšvietimo prietaisas!“, „Šviestuvas“ ir t.t.. Jeigu toks bendravimas visus tenkina ir teikia džiaugsmo, tuomet tai gali išaugti į laisvalaikio praleidimo būdą. Beje, kuris padės vaikui ne tik vystytis emocionaliai, bet ir praplės žinomų žodžių lobyną. Tačiau visu pajėgumu, tokius žaidimus, vaikas žais šiek tiek vėliau, sulaukęs 4-5 metų.

Šimtai „kodėl“, dienos bėgyje, gali jus privesti iki išsekimo. Ir vis dėl to nepamirškite, kad vaikas klausia todėl, kad jam reikalingas atsakymas. Jis gilina savo žinias, kad suvokti jį supantį pasaulį. Ir daro tai, pačiu efektyviausiu būdu – žodžių pagalba. Įžengimas į „kodėlčiukų“ amžių – tai ryškus ženklas, kad prasidėjo naujas vystimosi etapas. Dar būdamas 2,5 metų, kaip taisyklė, atsakymų į klausimus vaikas ieško dėka daromų veiksmų.

Pasistenkite išstovėti prieš jus užklupusią laviną klausimų ir neatsakinėti panašiai, taip: „Todėl, kad taip yra“. Jeigu turite atsakymą, atsakykite konkrečiai, t.y. trumpai ir aiškiai, be jokių mokslinių išvedžiojimų. Nes vaiko klausimas gali būti ir atsitiktinis. Jeigu jūs nežinote atsakymo į klausimą, nebijokite to pripažinti. Tuomet galima atsakyti taip: „Tai sunkus ir įdomus klausimas, pabandykime paklausti ko nors kito?“

Kartais gali būti taip, kad klausiama nesiekiant gauti atsakymo. Taip norima atkreipti dėmesį į save ir kad pokalbis nenutrūktų. O kartais, vaikas užduoda tokį klausimą, į kurį nėra ir negali būti atsakymo, todėl kad pats klausimas užduodamas neteisingai. Tokiu atveju geriau nesakyti, kad nesuprantate apie ką eina kalba. Pabandykite įsivaizduoti, ką norėjo paklausti mažylis. Besikalbėdamas su suaugusiu vaikas taip pat gali gauti atsakymą į savo klausimą, kurio nesugebėjo užduoti tinkamai.

(Apsilankyta 149 viso, 1 šiandien)