Kodėl vaikai kalba per miegus?

Už nugaros nepaprasta diena su įdomiais ir svarbiais įvykiais. Jūs paguldėte vaiką miegui, tačiau jis vis niekaip negali užmigti. Jūs stengiatės visaip jį įkalbinėti, kažką jam pažadate, padainuojate dainelę, pasekate pasaką ir t.t.. Galų gale jis užmiega, o jūs patyliukais išeinate iš kambario – juk liko nepadaryta begalės darbų.

Pabaigusi darbus ir eidama gulti, dar užsukate į vaikų kambarį. Užklotas pastumtas, rankutė nusvirusi nuo lovos krašto, o pats vaikas kažką po nosimi murma. Panika!? Ir jūs jau mąstote, kad ryte iš kart parodysite vaiką gydytojui. Tačiau neskubėkite to daryti.

Mediciniškai įrodyta, kad kiekvienam dvidešimt penktam žmogui, būdinga kalbėti per miegus. Sutikite, tai nemažai. O pas vaikus, šis reiškinys, vyksta dažniau, nei pas suaugusiuosius. Jų smegenys dar randasi vystimosi stadijoje ir todėl emocijų proveržiai, nuo pergyventų iš vakaro įvykių, pasireiškia aiškiau. Jų išraiška, nerišlus murmėjimas nakties ar dienos poilsio metu. Tokie pasireiškimai įgavo savo pavadinimą „somnilokvija“. Tai mokslinis terminas, kuris apibūdina kalbinį aktyvumą miego metu.

Pabandykime kartu išsiaiškinti priežastis, kurios skatina jūsų mažylį kalbėti per miegus. Pirmoji prielaida – išgyventas dienos stresas. Šiuo atveju žodį „stresą“, reikia suprasti ne kaip neigiamą reiškinį, bet kaip pilnai priimtiną vaikui normą. Tai gali būti stipri emocija, reakcija į tam tikrus svarbius įvykius ar neišdildomas įspūdis. Visu tuo galima paaiškinti įvykusį protrūkį. Neverta jaudintis, o juolab stvertis medikų įsikišimo. Nieko tokio neįprasto neįvyko.

Polinkis kalbėti per miegus, gali būti paaiškintas ir nesureguliuotu perėjimu, dar nesusiformavusio organizmo, nuo vienos fazės prie kitos. Tuo labiau, kad jų schema keičiasi keletą kartų. Ciklo kaitaliojimas vyksta – kas 90 – 120 minučių. Įrodyta, kad pagrindinis kalbos aktyvumas, miego metu, vyksta dar negiliai įmigus – kada žmogus užmiega, bet dar reaguoja į išorinius garsinius efektus arba jų šaltinius. Dažnai reakcija pasireikia galūnių trūkčiojimu, viso kūno krūptelėjimais, nekontroliuojamais, akių obuolių, judesiais ir pan..

Kartais vaikui sunku įveikti perėjimą nuo vienos fazės prie kitos, ir kaip pasekmė – jo nerišlus murmėjimas. Tokiu atveju jūs galite padėti vaikui. Paglostykite jį, pasakykite raminančius žodžius ir vaikas tuoj pat nusiramins ir užmigs.

Trečią prielaidą priskirsime visai mažiems vaikams, kurie tik pradeda kalbėti savo pirmuosius žodžius ar frazes. Kada mažylis pradeda kažką švepluoti miego metu – žinokite, kad tai savotiškas užtvirtinimas „įgytų žinių“ per dieną. Juk mažo vaiko vystimasis vyksta kempinės principu – jis sugeria visas naujas žinias su tokiu greičiu, kuris nebūdingas suaugusiam. Ir netgi tuomet, kai jis miega, vaikas toliau mokinasi, „atrajodamas“, kiekvieną išgirstą naują žodį, stengiasi jį suprasti ir pritaikyti savo kalboje. Pergyventi tokiu atveju nereikia, priešingai – džiaukitės. Vaikas normaliai vystosi, auga ir gilina savo žinias.

Prieš tai, kaip eiti pasikonsultuoti pas gydytoją, pasistenkite ramiai pasikalbėti su vaiku, išsiaiškinti visas jo baimes ir nerimus. Mažylis kur kas greičiau pasitikės jumis, nei nepažįstamam žmogui, baltu chalatu. O jūs būsite pasiruošusi su gydytoju konstruktyviam pokalbiui.

(Apsilankyta 119 viso, 1 šiandien)