Klasika, popsas ar „metalas“?
Penkerių metukų dukrytė užsikemša ausis, kai tėvai klausosi klasikinės muzikos. Suskambus Domingo, Pavarotti ar Baskovo balsui, dukrytė sako, kad nuo jų įskausta galvą. Tuo tarpu išgirdusi primityvų „bumpčiką”, iš malonumo primerkia akis ir į taktą linguoja galva. Kaip tokio amžiaus vaikui įrodyti, kas yra tikrosios pasaulinės muzikinės vertybės? Kaip mažylį sugražinti į doros kelią?
Muzikos terapeutai teigia, kad anksčiau ar vėliau vaikas „atras” savo muziką. Tačiau paties mažylio vystymuisi ir skonio lavėjimui svarbu kuo anksčiau susipažinti su tikrosiomis vertybėmis. Juk „bumpčikas” – tai pati primityviausia, todėl lengvai suprantama muzika. Taigi vaikams, ypač judriems, patinka, kai yra ritmas, energija, tempas. Tada jie tarsi sporto salėje gali „išsikrauti”, šėlti.
Sugrąžinti į teisingą kelią bandykite po truputėlį. Pavyzdžiui, 5-10 min. leiskite paklausyti žaismingų Mozarto, Vivaldi kūrinių. Čia kaip ir su maistu. Pavyzdžiui, pirmą kartą paragavę sūrio su pelėsiu daugelis susiraukia. Tačiau antras kartas pasirodo ne toks jau ir baisus, trečias – dar „švelnesnis”, o ketvirtąjį pradeda patikti.
Kita vertus, vaiko gyvenime muzika labai keičiasi. Nepamirškite, kad kai ateis maištingas paauglystės laikas, gal jūsų namuose skambės agresyvusis „metalas”? O kur dar vaikų „bandos” jausmas… Gal darželyje klausomasi visai kitos muzikos? Gal vaiko draugų namuose irgi skamba „popsas”? Arba darželinukės pradeda dievinti įspūdingas merginas „Yva“ arba „69 danguje“…
Jei norite, kad vaikas pamėgtų klasikinę muziką, pabandykite jį užrašyti į sportinių šokių būrelį, chorą, o gal jam patiktų groti kokiu nors instrumentu?
(Apsilankyta 127 viso, 1 šiandien)
