Klasika, popsas ar „metalas“?

Penkerių metukų dukrytė užsikemša ausis, kai tėvai klausosi klasikinės muzikos. Suskambus Domingo, Pavarotti ar Baskovo balsui,  dukrytė sako, kad nuo jų įskausta galvą. Tuo tarpu išgirdusi pri­mityvų „bumpčiką”, iš malonumo primerkia akis ir į taktą linguoja galva. Kaip tokio amžiaus vaikui įrodyti, kas yra tikrosios pasauli­nės  muzikinės vertybės? Kaip mažylį sugražinti į doros kelią?

 
Muzikos terapeutai teigia, kad anksčiau ar vėliau vaikas „atras” savo muziką. Tačiau paties mažylio vystymuisi ir skonio lavėjimui svarbu kuo anksčiau susipažinti su tikrosiomis vertybėmis.  Juk  „bumpčikas” – tai pa­ti primityviausia, todėl lengvai suprantama muzika. Taigi vai­kams, ypač judriems, patinka, kai yra ritmas, energija, tempas. Tada jie tarsi sporto salėje gali „išsikrauti”, šėlti.
 
Sugrąžinti į teisingą kelią  bandykite po tru­putėlį.  Pavyzdžiui, 5-10 min. leiskite paklausyti žaismingų Mozarto, Vivaldi kūrinių. Čia kaip ir su maistu. Pavyzdžiui, pir­mą kartą paragavę sūrio su pelėsiu daugelis susiraukia. Tačiau antras kartas pasirodo ne toks jau ir baisus, trečias – dar „švelnes­nis”, o ketvirtąjį pradeda patikti.
 
Kita vertus, vaiko gyvenime muzika labai keičiasi. Nepamirš­kite, kad kai ateis maištingas paauglystės laikas, gal jūsų namuose skambės agresyvusis „metalas”? O kur dar vaikų „bandos” jaus­mas… Gal darželyje klausomasi visai kitos muzikos? Gal vaiko drau­gų namuose irgi skamba „popsas”? Arba darželinukės pradeda dievinti įspūdingas merginas „Yva“ arba „69 danguje“…
 
Jei norite, kad vaikas pamėgtų klasikinę muziką, pabandykite jį užrašyti į sportinių šokių būrelį, chorą, o gal jam patiktų groti kokiu nors instrumentu?
 
(Apsilankyta 106 viso, 1 šiandien)