Kas namuose šeimininkas? Vaikas?

„Tai vis auklėjimo pasekmės …“ ne kartą mes galime išgirsti savo ir savo vaiko atžvilgiu. Nors tiems, kas taip sako, net į galvą neateina, kaip griežtai, kartais mes auklėjame savo vaikus. O jie nenori keistis ir viskas, dėl ko kyla konfliktai šeimoje. O gal būt reikalas atrodo visiškai kitaip? Ir tie, kas taip teigia – teisūs?

Šiuolaikinė visuomenė primetė tėvams savo nuomonę, kad konfliktinių situacijų buvimas – liudija apie nesveikus santykius šeimoje. Bet ar tai yra tiesa? Greičiau priešingai. Konfliktai, iš esmės, visiškai normalus reiškinys. Jie arba sugriauna nereikalingus santykius tarp žmonių, arba, laikui praėjus, juos sutvirtina žymiai stipresniais saitais. Tėvų ir vaikų konfliktas veikia pagal tą pačią schemą. Šeimos, kuriose iškyla konfliktai, yra žymiai sveikesnės, negu tos, kurios jų visaip stengiasi išvengti (žmona stengiasi išvengti konflikto su despotu vyru arba vaikas – su žiauriais tėvais). Vaikas, dalyvaudamas šeimos „santykių aiškinimuose“, mokinasi, kaip teisingai tokius klausimus spręsti, kuomet jam prireiks „aiškintis“ už šeimos ribų.

Visa, subrendusių konfliktų esmė, kuomet jie esti pačiame įkarštyje, yra „katras – katrą“. Vieni tėvai mano, kad teisinga yra pasinaudoti savo autoriteto valdžia ir taip užbaigti konflikto augimą, tuo tarpu kiti, priešingai. Jie linkę nusileisti, kad vaikas neišaugtų „neurotiku“, nuolat konfliktuodamas. Despotizmas retai vertinamas teik tėvų, tiek ir suaugusių. Bet ar visuomet yra gerai, kuomet vaikas diktuoja savo taisykles tėvams?

Vaikai labai gerai žino savo tėvų silpnąsias vietas. Jie išlanksto yra patikrinę jų „tvirtumą“ ir todėl pilnai naudojasi tomis žiniomis, kad galėtų pasiekti savo tikslą! Svarbiausia laiku ir vietoje „paspausti“, ir tėvai atstos su savo „rekomendacijomis“. O kas, galų gale, su tokiu vaiku atsitinka? Paaugęs, jis niekam nebenori paklusti, tačiau puikiai žino, kokiais būdais galima pasiekti savo: maištu, šantažu, kaltinimais ir gąsdinimais. Jeigu jums teko sutikti žmonių, su tokiu charakteriu, tai jūs puikiai žinote, kokie jie nemalonūs bendravime.

Bet svarbiausia, vaikai naudojasi tuo, kad jiems „viskas galima“ ir nuolatine „pergale“, nejaučia tėvų meilės, o vėliau ir bendraamžių pripažinimo. Visa, ką jie jaučia – tai susierzinimą žmonių, kurie turėjo pripažinti pralaimėjimą. O be meilės, sutikite, nevisiems ir gyvenimas mielas.

Todėl, būsimi ir esami tėvai, pagalvokite, kokiam gyvenimui jūs paruošite savo vaiką, savo auklėjimu. Ir, ar ateityje jis bus laimingas ir dėkingas jums už per didelį nuolaidžiavimą bei „gerumą“.

(Apsilankyta 169 viso, 1 šiandien)