Kaip kalbėtis su vaiku apie tėtį?
Kaip kalbėtis su vaiku apie tėtį, jeigu tėvas niekada arba labai retai aplanko vaiką? Šis klausimas jaudina daugelį išsiskyrusių mamų. Pati paprasčiausia išeitis – pasakoti vaikui išgalvotas istorijas. Būna, kad pasakojimais apie tėčius jūreivius ar geologus, mamos pakeičia istorijas, apie nesėkmingą santuoką. Kitas variantas – tėčiai „blogiečiai-niekadėjai“, kurie paliko mamą ir vaiką. Tačiau abu variantai, deja, nepadaro vaiko laimingesnio. Kaip neįpulti į kraštutinumus? Psichologai siūlo kai kuriuos variantus.
Foto romanas. Tėčio ir mamos meilė – tai visa, ką vaikas ištikrųjų turi svarbiausio. Jeigu vieno iš tėvų nėra šalia, tai vaikui didelė netektis. Vaikiškos logikos rėmuose, tėčio nebuvimas, traktuojamas taip: „Aš buvau blogas, todėl tėtis mane paliko“. Mamos užduotis – perteikti vaikui visą meilę, kuri jo, dėl kažkokių priežasčių, nepasiekė. Būtų puiku, jeigu vaikui parodytų tėvo fotografijas, papasakotų, kaip mama su juo susipažino ir labai laukė jo atsiradimo. Vaikui svarbu žinoti, kad tėvas ir mama mylėjo vienas kitą, todėl pas juos gimė toks geras ir nuostabus vaikas.
Tikėjimas tuo, kad „Aš – meilės vaisius“, padeda vaikui jaustis geram. O skyrybas liečiančių smulkmenų pasakoti nereikia, nes tai vaiko neliečia. Galima tiesiog pasakyti: „Mes su tėčiu nusprendėme gyventi atskirai, jis toli ir todėl negali su tavim susitikti. Bet jis tave myli ir daug apie tave galvoja“.
Tylėjimas. Vaikas paveldi abiejų tėvų charakterio bruožus. Ar jam lengva, kai mama jam sako: „Tavo tėvas buvo blogas žmogus“? Išvertus į „vaiko“ kalbą tai reiškia: „Tu pats – pusiau blogas žmogus“. Juk psichologiškai vaikas – tai pusė tėvo ir pusė mamos. Mamai vertėtų atsargiau elgtis su tėčio „puse“ savo vaike. Netgi, jei tėvas ir nepakankamai pagarbiai elgėsi su vaiko mama, jo „pusė“ vaike – tobula!
Kad užpildyti tėvo netektį, vaikui galima pasakyti: „Tu toks pat drąsus (vikrus, stiprus, teisingas ir t.t.) kaip tėvas!“ Šiuose palyginimuose, visų pirma, pažymimos vyriškos savybės, jeigu auga sūnus. Tuomet jam bus į ką lygiuotis, savo berniukišku elgesiu. Na, o jei mamai nesinori pasakyti ką nors gero, apie savo vaiko tėvą, tada geriau visai nieko nesakyti. Toks, tėvo asmenybės, „nutylėjimas“ padaro mažiau žalos, nei pasakojimai apie „blogą, netikusį“ tėvą.
Be painiavos. Jeigu tėčio nėra ir artimiausiu laiku jo nebus, mamai iškyla klausimas: ar bandyti vaikui pakeisti abudu tėvus, ar būti tiktai mama? Galima pabandyti sukurti „virtualų“ tėtį – kuris turi vyriškas savybes. Jeigu vaikas neklauso, elgiasi netinkamai, reikia sakyti: „Tėtis būtų nepatenkintas tokiu tavo elgesiu“. Kada vaikas džiugina, tai būtina pabrėžti: „Tėtis didžiuotųsi tavimi!“ Tokiu atveju mama, tampa tiesiog mama, o vaikui galvoje nėra painiavos tarp vyriškos ir moteriškos lyties atliekamų veiksmų.
Jeigu tėvas, kartais atrastų galimybę susitikti su vaiku, jis neatsiras iš niekur, o užims savo teisėtą vietą, kurią išmintingai „užrezervavo“ mama.
