Kaip apsaugoti vaiką nuo paauglystės agresijos?

Žodis „paauglys“ turi „magišką“ poveikį. Kaip tik kalba prasideda apie paauglius ir paauglystę, abejingų nebelieka. Kiekvienas prisimena istoriją, kaip sunku buvo statyti santykius ir bendravimą su tokio amžiaus vaiku. Pačiam vaikui taip pat nelengva, tačiau, suaugusieji, retai kada apie tai susimąsto.

Paauglys – tai tas, kuris randasi ant ribos tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio. Jis pats nesupranta, kuriame pasaulyje jis randasi labiau. Aplinkiniams tai suprasti dar sunkiau. Tokiu būdu, kiekvienas paauglys, psichologijos ir psichiatrijos požiūriu, – žmogus su „ribine“ psichika. Tokio amžiaus ypatumas tame, kur daugiau ar mažiau išreikšta „psichopatologija“ daugeliu atvejų yra „norma“. Todėl įsivaizdavimas, kad toks laikotarpis neapseina be didelių kataklizmų, yra perdėtas, – mano psichologai. Dauguma paauglių, šį amžiaus laikotarpį, praeina pagal žinomus (nustatytus) kriterijus, variantus bei normas ir puikiai adaptuojasi visuomenėje. Tokiame amžiuje didesnį nerimą kelia veiksmų nenuspėjamumas, agresyvumas ir abejingumas. Būtent šias bruožais ir charakterizuojami paaugliai (paauglių grupės), kurie kelia tėvams nerimą.

Paanalizuokime labiau pavojų keliančią savybę. Agresyvumas nukreiptas į išorę, psichologų manymu, kaip taisyklė, atspindi agresiją, esančią pasąmonėje, pačiam sau. Taip pat kaip ir meilė žmonėms negalima be meilės ir pagarbos savajam „Aš“. Šitie jausmai, pas augantį žmogų, formuojasi darant, tėvų emocijoms, įtaką jam. Svarbu, kad vaikas šioje situacijoje nėra absoliučiai pasyvioji pusė. Jo paveldimumas, prigimtiniai duomenys, nuo pat pirmųjų gyvenimo minučių, sąveikauja su santykiais nukreiptais į jį „reikšmingų suaugusiųjų“ – iš kurių, pirmumo teisę, turi tėvai.

Taigi, susiformavimą agresyvaus požiūrio į aplinkinį pasaulį skatina ne tik tiesioginė agresija, nukreipta į vaiką ar paauglį, bet ir atsiradimas nuolatinio kaltės jausmo ir abejonių, savo paties „gerumu“, nesant atitinkamo tėvų palaikymo iš šalies. Kuomet įsitikinimas, savo „blogumu“ tampa tvirtas, tuomet lieka nebereikalingas socialiai tinkamas elgesys – dar daugiau, gali kilti lenktyniavimas, katras taps „blogiausiu“.

Kaip galima padėti vaikui išvengti susitikimo su taip nusistačiusiais paaugliais?

Agresoriui kur kas sunkiau prieiti prie savimi pasitikinčio žmogaus. Pasitikėjimas šeimos auklėjimu, padeda vaikui išvengti „aukos“ elgsenos gatvėje: drebančios eisenos, bėgiojančio žvilgsnio, laukimo (vadinasi pritraukiančios prie savęs) agresijos.

Tikslą turintį žmogų sunkiau sustabdyti – jis užsiėmęs, prie jo psichologiškai sunku prieiti. Pradinio tikslingumo vaikas taip pat mokosi namie, sekdamas savo tėvų pavyzdžiu.

Fiziškai stiprus žmogus išstos prieš agresiją. Psichologai nustatė tiesioginį ryšį tarp gebėjimo valdyti savo kūną ir pasitikėjimo savimi.

Žmogų, kuris pasitiki savo tėvais, negalima įbauginti iki tokio laipsnio, kad jis negalės pasidalinti iškilusiais sunkumais. Nieko nėra gėdingo tame, kad kartu su vaiku pasiaiškinti su skriaudėju, o gal būt ir pažadėti imtis atsakomųjų veiksmų, jei nesiliaus persekioti.

Kad turėti abipusiai patikimus santykius, su vaiku reikia kalbėti kaip su lygiu – žinoti jo interesus, poreikius bei dalintis savaisiais. Visumoje, tai reiškia draugauti su savo vaiku. Tuomet, šeima yra pajėgi žymiai sumažinti persekiojimo galimybę, savo vaiko, nuo agresyviai nusistačiusių paauglių bei jų susivienijimų.

(Apsilankyta 85 viso, 1 šiandien)