Fizinės bausmės vaikams – ar verta?
Tėvai, auklėdami savo nepaklusnius vaikus, vis dar imasi fizinių bausmių: gerai užtvoja ranka per minkštą vietą arba stveria diržą ir išperia vaikui kailį. Tačiau šiuolaikiniam vaikui, kuris maištauja ir gina savo teises, toks auklėjimo būdas gali visiškai netikti. Šiandien vaikas nepasiduoda suaugusiųjų kontrolei, jis reikalauja pagarbos ir pokalbių.
Kodėl lupame vaikus?
Dažnai iš savo tėvų perimame vaikų auklėjimo metodus ir neretai kartojame tėvų klaidas. O specialistai tikina, jog bausmės taikymas vaikui dažniausiai yra suaugusiųjų bejėgiškumo apraiška.
Vaikai siekia dėmesio tūkstančiais būdų, jų fantazijai nėra ribų. Nepasiekę savo tikslo, jie imasi netinkamų metodų: mėto ar laužo daiktus, meluoja, vagia, atsikalbinėja ar visai nekalba ir t. t. Paradoksalu, tačiau vaiko lupimas ir netgi pliaukštelėjimas ranka, jam tolygus apdovanojimui dėmesiu. Kuo toliau, tuo labiau „įsisuka“ uždaras ratas: vaikas sutrinka ir nežino, ką reiškia būti „geram“, nes tėvų dėmesio sulaukia tik elgdamasis netinkamai.
Kartais lupimas būna naudingas tik tėvams – taip jie išlieja savo pyktį. Tačiau vėliau tėvai nusivilia, nes tokio auklėjimo poveikis yra tik laikinas.
Jeigu vis dėlto nesusivaldėte ir prilupote vaiką, turite pripažinti, kad netekote kantrybės, ir neteisinti savęs, jog taip pasielgėte jo labui. Tuomet būtinai reikia atsiprašyti vaiko.
Kokia diržo alternatyva?
Yra daug būdų susitarti su vaiku. Tarkim, labai veiksmingi yra paskatinimas bei pagyrimas. Materialus paskatinimas, ypač jeigu taikomas per dažnai, gali būti netgi žalingas. Taip vaikas gali išsiugdyti klaidingas vertybes ir darydamas gera nuolat galvoti: „O kas man iš to?“ Kai vaikas pasielgia tinkamai, galima tiesiog atkreipti į tai dėmesį ir pagirti. Pagyrimas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas.
* Vaikų nereikia mušti ir kitaip bausti – jie turi patys pajusti savo poelgių padarinius. Tarkim, jeigu vaikas nevalgo, reikėtų pasistengti išlikti ramiems. Nenori – tegul nevalgo. Kai išalks – pats paprašys. Nelogiška vaikui neleisti žaisti kompiuteriu, jeigu jis, pavyzdžiui, nesuplovė indų. Vaikui tai visiškai nesuvokiama. Jeigu jis nesuplauna indų, logiškas padarinys būtų toks: mama neplaus indų tol, kol nebus iš ko valgyti, ir vaikas, norėdamas pavalgyti, turės pats juos išsiplauti.
* Jokiu būdu negalima sakyti vaikui: „Tu blogai pasielgei – kaip visada“. Vaikas gali pradėti slėpti savo klaidas, nes jis baiminasi vėl pasirodyti blogas, tai yra „kaip visada“.
* Vaikui reikia ne auklėjimo, o vadovavimo. Geras vadovas moka įkvėpti ir nukreipti. Kai vaikas pasijaus lygiaverte būtybe, su juo bus daug lengviau susitarti.
* Kartais vaikas elgiasi blogai nesąmoningai, nes jam trūksta tėvų, retai juos mato ar tėvai jam rodo nepakankamai dėmesio. Bausmė yra savotiškas dėmesio rodymas, ir vaikui tai geriau nei visiškas ignoravimas.
* Vaikas mėgdžioja suaugusiuosius, todėl pastebėjus, kad jis kažką negerai daro, reikia pirmiausia susimąstyti, ar patys taip nesielgiame (pavyzdžiui, keikiamės, rūkome, meluojame ar pan.).
Šios rekomendacijos nereiškia, kad vaikui galima viską leisti, priešingai, jis turi žinoti aiškias elgesio ribas. Tačiau vaikas neprivalo paklusti joms automatiškai, vien tik todėl, kad tai tėvų nustatytos taisyklės. Jis turi teisę suprasti, kam jos reikalingos. Suaugusieji turi iš anksto susitarti su vaiku dėl tokių elgesio taisyklių. Jos turi būti aiškios, garbingos bei taikomos nuolat. Jeigu vieną kartą taisyklių laikomasi, kitą kartą – jau ne, vaikas gali sutrikti. Taisyklių tikslas – padėti vaikui žinoti, kaip jis gali elgtis, o kaip – ne.
www.infocity.lt
