Artėjant romantiškajai Valentino dienai…
Valentino diena – kasmetė šventė, švenčiama vasario keturioliktą dieną, skirta atminti bei paminėti visas mylinčias poras ir apskritai visus įsimylėjėlius. Mano, kad ši diena gavo vardą nuo vieno ar kelių krikščionių kankinių, vardu Valentinas. Pirmasis šią šventę minėjo popiežius Gelasijus pirmasis penkišimtaisiais metais, bet 1969-aisiais metais šią šventę iš kalendorių ištrynė popiežius Paulius šeštasis. Tačiau ši šventė šiais laikais yra leistina. Šią dieną įsimylėjėliai išreiškia vienas kitam meilę, dovanodami gėles, saldumynus ir siųsdami atvirutes su meilės prisipažinimais. Tiesa, ne visais amžiais Valentino diena buvo sietina su romantika. Tai įvyko vėlyvais viduramžiais, kuomet gyveno Geoffrey Chaucer. Modernioji šios šventės simbolika apima širdutes, karvelius (balandžius), angeliukus, Kupidoną (Amūrą). Nuo devyniolikto amžiaus ėmė populiarėti masinės gamybos atvirutės bei kitokie žaisliukai.
Istoriniu faktus apie šią dieną gal pamirškime, geriau prisiminti nuostabias legendas, susijusias su meile. O jų tikrai gausu visais laikais bei visose šalyse. Nusikelkime į senovės Angliją ir prisiminkime gražias tradicijas. Tą dieną vaikai persirengdavo angeliukais, vaikščiodavo po namus ir dainuodavo tokias giesmes: „Labas rytas tau, Valentinai,/Susigarbiniuok savo plaukus, kaip padariau aš – /Dvi priekyje ir tris gale./Labas rytas tau, Valentinai“. Tuo metu Velse buvo populiaru drožti savo mylimosioms šaukštus ir juos dovanoti šią dieną. Šaukšte būdavo išraižomos širdutės, raktai ar spynos. Tokia dekoracija reikšdavo, jog „tu atrakinai mano širdį“.
Viduramžiais jauni vaikinai ir merginos užrašydavo mylimosios vardą ant lapelio ir nešiodavo įsikišę į rankovę visą savaitę. Kai kuriose šalyse jaunuoliai dovanodavo savo išrinktosioms dovanas. Jei šios jas pasilikdavo, tai reiškė, kad sutinka tekėti už jaunuolio. Kitur manyta, kad, jei moteris Valentino dieną pamato virš galvos skraidančią kregždutę – pavasario pranašę, reiškė, jog ištekės už jūreivio. Jei pamatydavo žvirblį, reiškė, kad ištekės už neturtingo jaunuolio, bet bus labai laiminga. O jei išvysdavo dagilį, ištekės už turtingo.
Meilės krėslu laikoma plati kėdė. Pirmiausia, tokia kėdė buvo skirta moterims, dėvinčioms itin pūstas sukneles. Vėliau toks krėslas panaudotas sėdėti dviem žmonėm – įsimylėjėliam. Dažniausiai kėdė būdavo S formos. Tokia forma pasirinkta dėl to, kad įsimylėjėliai galėtų sėdėti kartu, šalia, bet šiukštu ne pernelyg arti.
Valentino dieną, kaip ir per Kūčias, būdavo populiarūs įvairiausi būrimai. Vienas iš tokių – mergelė ar jaunas vaikinas susigalvodavo šešis priešingos lyties vardus, tuomet pasiimdavo obuolį ir imdavo jį lupti, o mintyse sakyti paeiliui visus vardus. Ties kokiu vardu baigsis lupimas, tas ir būsiąs vyras ar žmona.
Kitas būrimas – paimama kiaulpienė, kuri jau su sėklytėm (pūkuota), giliai įkvepiama ir pučiama. Tuomet suskaičiuojama, kiek liko nenupūstų sėklyčių. Vadinasi, tiek bus vaikų. Yra ir kitas panašus būrimas – paimamas obuolys ir perpjaunamas pusiau. Kiek bus sėklų, tiek būsią ir vaikų.
Šiais laikais tapo itin populiaru prieš viską protestuoti. Daugelis pasisako ir prieš Valentino dieną, sakydami, jog tai – masinė šventė ir prekybininkai tuom naudojasi. Kita vertus, niekas neliepia pirkti brangiausių dovanų ar dovanoti pabodusių atvirukų. Ir apskritai, dėmesį artimam ir mylimam žmogui reikėtų rodyti kasdien, nepamiršti padovanoti ir gėlių, juk tai smulkmena, bet kokia maloni. Bet galima neigti šią dieną kiek nori, tačiau kiekvienas nori ir laukia dėmesio. Nepamirškime vieni kitų!