Apie vyrus

Vyrai visuomet vertino jėgą, kompetenciją, veiklą ir laimėjimus. Jų veikimas visuomet siejosi su savęs išmėginimu ir atskleisdavo jų jėgą bei gabumus. Jie vertino kitus pagal sugebėjimą siekti tikslo, o šį savo ruožtu parodo rezultatai.

Viskas atspindi šį sugebėjimą. Net drabužiai rodo jų visuomeninę padėtį ir kompetenciją. Policininkai, kareiviai, verslininkai, mokslininkai, taksistai, inžinieriai ir virėjai – visi nešioja uniformas ar bent jau kepures, demonstruojančias, ką jie sugeba ir kuo jie svarbūs šiame pasaulyje. Vyrai neskaitė žurnalų „Psichologija" ar „Žmonės". Dauguma vyrų mėgsta būti gamtoje, domisi medžiokle, žvejyba ar automobilių sportu ir negali pakęsti skaityt verksmingų romanų ir pamokomų knygelių.
Vyrai labiau domisi „objektais" ir „daiktais" negu žmonėmis ir jų jausmais. Net dabar, kai moterys svajoja apie romantiškus nuotykius, jie svajoja apie galingus automobilius, dar galingesnius kompiuterius, naujus mechanizmus ir dar naujesnes bei tobulesnes technologijas. Vyrų mintis užvaldę įvairūs „daiktai", kurie gali padėt išreikšti jų sugebėjimus ir proto galią siekiant naujų, dar geresnių rezultatų.
Vyrui labai svarbu pasiekti ką nors nauja, nes tai vienas iš būdų parodyti savo sugebėjimus ir pasijusti bent kuo nors svarbesniam ir geresniam už kitus. Bet tai jis turi padaryti pats, be kitų pagalbos. Vyrai būna patenkinti savimi tik tada, kai viską atlieka patys. Autonomija – jų sugebėjimų, jėgos ir proto simbolis.
Jeigu moterys įsisąmonintų šį pagrindinį vyrų principą, tai suprastų, kodėl vyrai nemėgsta, kai jiems nurodinėjama, ką ir kaip daryti. Bet koks nekorektiškas patarimas vyrui yra tas pats, kaip pasakyti jam, jog jis nežino, ką daryti, arba jog jis pats to nesugeba. Vyrai yra labai jautrūs šiuo atžvilgiu, nes sugebėjimas viską daryti pačiam jiems yra viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių.

Kadangi vyras visada pats sprendžia problemas, jis retai apie jas kalba, nebent prireiktų tikro specialisto patarimo. Jis mąsto: „Kam į tai velti kitus žmones, jei aš pats galiu tai padaryti?" Vyras apie savo bėdas prabils tik tuomet, kai įsitikins, jog jam reikia patarimo tuo reikalu. Pagalbos prašymas, neapsvarsčius visų galimų problemos sprendimų, būtų silpnumo požymis.
Bet jei jam iš tikrųjų prireikia pagalbos ar patarimo, tuomet tai jis aiškins kaip protingą problemos sprendimą. Šneka apie savo sunkumus yra vertinama kaip netiesioginis patarimo prašymas. Vyras, kuriam buvo išsipasakota, jaučia pasididžiavimą dėl jam suteiktos garbės. Jis kaipmat užsideda Pono Taisytojo kepurę, išklauso trumpą reikalo atpasakojimą ir tada pažeria kelis nuostabius patarimus. Šis vyrų įprotis yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios vyrai instinktyviai siūlo įvairius patarimus, moterims pradėjus kalbėti apie savo bėdas. Kai moteris nekaltai dalijasi su juo savo išgyvenimais arba pasakoja apie tą dieną ją ištikusias nesėkmes, vyras klaidingai įsivaizduoja, kad jai reikia tikro eksperto, t. y. jo patarimų. Jis iš karto imasi Pono Taisytojo vaidmens ir pradeda patarinėti. Taip jis parodo jai savo meilę ir pasiryžimą padėti.
Vyras trokšta, kad moteris pasijustų geriau, kai jis padės išspręsti jos problemas. Jis nori kuo nors jai padėti ir tikisi, kad ji įvertins jo meilę, kuri pasireiškia įvairių patarimų davimu.
Jei vyras ką nors patarė, o moteris nė kiek nepralinksmėjo ir toliau skundžiasi, jis taip nusimena dėl savo patarimo nepriimtinumo, jog ilgiau nebegali jos klausytis, mat jaučiasi nenaudingas.
Vyras net neįsivaizduoja, kad jis gali būti naudingas vien klausydamasis, o ne duodamas, jo manymu, nuostabius patarimus. Jis nežino, kad moteriai kalbėjimas apie problemas nėra prašymas padėt jas išspręsti.