Diabetas ir nėštumas
Ne viena cukriniu diabetu serganti moteris susimąsto, ar ji gali susilaukti sveiko vaiko. Dar ne taip seniai gydytojai draudė tokioms moterims pastoti ar net siūlydavo nutraukti nėštumą. Dabar yra visuotinai pripažinta, kad dauguma moterų, sergančių cukriniu diabetu, gali sėkmingai išnešioti kūdikį ir gimdyti, jei jos bus tinkamai prižiūrimos ir laikysis gydytojų nurodymų.
Cukrinis diabetas yra lėtinė liga, kai organizmas negali normaliai įsisavinti gliukozės. Gliukozė, kurios gauname su maistu, yra pagrindinis energijos šaltinis. Norint, kad jos patektų į organizmo ląsteles, reikalingas hormonas insulinas. Jį gamina kasa. Žmogus suserga diabetu, kai jam arba trūksta insulino, arba jis neveikia. Abiem atvejais gliukozės nepatenka į ląsteles ir organizmas jos neįsisavina. Gliukozė lieka kraujyje, kur gali kauptis nemaži jos kiekiai. Kartu sutrinka ir kitų medžiagų apykaita. Progresuojant ligai, reiškiasi lėtinės cukrinio diabeto komplikacijos – viso organizmo smulkiųjų kraujagyslių pažeidimas, ypač ryškus akių tinklainėje (diabetinė retinopatija), inkstuose (diabetinė nefropatija) ir kojų pėdose (periferinė neuropatija).
Nėštumo metu cukrinis diabetas pavojingas tuo, kad gali neigiamai veikti nėštumo eigą ir ypač vaisiaus raidą. Nėščiosioms dažniau reiškiasi tokios komplikacijos kaip savaiminiai persileidimai, šlapimo takų uždegimai, preeklampsija (ypač sergančioms diabetine nefropatija), būna daugiau vaisiaus vandenų, jos neretai gimdo prieš laiką, o kartais dėl įvairių priežasčių joms tenka sužadinti gimdymą anksčiau.
Tačiau labiausiai pažeidžiamas embrionas ir vaisius. Esant motinos kraujyje padidėjusiam gliukozės kiekiui, embrionas nuo pat pradžių vystosi nenormalioje terpėje ir dėl to diabetu sergančių motinų vaikams įgimtų anomalijų būna tris kartus daugiau negu bendroje populiacijoje. Dažniausios būna širdies ydos, rečiau kitų organų apsigimimai.
Kai motinos kraujyje vėlesniu nėštumo metu daug gliukozės, jos nemaži kiekiai lengvai praeina per placentą ir, patekę į vaisiaus kraują, dirgina kasą. Atsakydama į tai, vaisiaus kasa pradeda gaminti daugiau insulino. Pastarasis veikia vaisių kaip augimo hormonas ir sužadina kitus augimo faktorius. Dėl to padidėja vaisiaus svoris, prasideda sunkūs kai kurių organų bei jų funkcijų sutrikimai. Vaisiaus svorio padidėjimas vadinamas makrosomija. Tokie naujagimiai būna stori, paburkę, jų vidaus organai padidėję, ypač širdis (1 pav.). Nežiūrint didesnio šių naujagimių svorio, kuris gali siekti 4,5-5 kg ir net daugiau, sutrinka jų medžiagų apykaita, atsilieka brendimas, gimdoje jiems pradeda trūkti deguonies, o užgimus dėl didelio insulino kiekio išsiskyrimo pirmomis paromis gali staiga sumažėti kraujyje gliukozės kiekis. Tai vadinamoji hipoglikemija, kuri labai pavojinga naujagimiui, nes gliukozė yra pagrindinis smegenų maistas. Be to, stambus vaisius gimdymo metu gali būti traumuotas. Dėl atsilikusio plaučių brendimo naujagimis gali gimti pridusęs. Kai kuriais atvejais, kai gliukozės kiekis motinos kraujyje ypač nesureguliuotas, vaisius gali žūti gimdoje paskutinėmis nėštumo savaitėmis.
Ar galima išvengti šių komplikacijų ir kaip? Visos jos priklauso nuo padidėjusio gliukozės kiekio nėščiosios kraujyje, todėl svarbiausia yra palaikyti kuo normalesnį gliukozės kiekį kraujyje (glikemiją) viso nėštumo metu – nevalgius 3,5-5,5mmol/l, pavalgius 5,0-8,0 mmol/l.
Kadangi diabetas gali pradėti veikti embrioną labai anksti – pirmosiomis nėštumo savaitėmis, kartais kai moteris nežino, kad ji nėščia, labai svarbu, jog glikemija būtų sureguliuota dar iki nėštumo. Diabetu serganti moteris turėtų planuoti nėštumą ir pastoti tik tuomet, kai bent 2-3 mėnesius glikemija bus visiškai sureguliuota.
Diabetu sergančių nėščiųjų Lietuvoje būna palyginti nedaug, o joms reikalinga išskirtinė, šioje srityje patyrusių specialistų, priežiūra nuo pat nėštumo pradžios. Tokia centralizuota šių nėščiųjų priežiūra pradėta 1994 m. KMUK dviejų klinikų – Akušerijos ir ginekologijos bei Endokrinologijos – bazėje. Čia nuo pat nėštumo pradžios prižiūrimos ir gimdo dauguma diabetu sergančių moterų iš visos Lietuvos.
Labai svarbus ir pačios moters pasiryžimas bendradarbiauti. Nėštumui būdingi dideli glikemijos svyravimai įvairiu nėštumo metu, todėl kiekviena nėščioji turi vykdyti akušerio-ginekologo ir endokrinologo nurodymus, laikytis dietos, nuolat stebėti glikemiją savikontrolės priemonėmis ne rečiau kaip 4 kartus per dieną. Pagal tai endokrinologas skiria insulino, taip pat 4-5 kartus per dieną. Pastaruoju metu naudojamos ir insulino pompos, kurios labai palengvina insulino įvedimą.
Tik bendros specialistų ir pačios diabetu sergančios moters pastangos padės pasiekti gerų rezultatų ir moteris pagimdys sveiką naujagimį.
Dar viena problema – gestacinis diabetas. Tai yra įvairaus laipsnio angliavandenių apykaitos sutrikimas, pirmą kartą nustatytas nėštumo metu, pasireiškiantis įvairaus laipsnio hiperglikemija, t.y. padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje. Tai ne liga, o tokia būklė, kai sutrikusi motinos medžiagų apykaita gali paveikti vaisiaus fiziologiją, augimą ir raidą.
Nėštumo metu moteriai reikia vis daugiau energijos, į ląsteles turi patekti daugiau gliukozės, todėl reikia vis daugiau insulino. Maždaug nuo antrosios nėštumo pusės ima daugėti placentos gaminamų hormonų – placentinio laktogeno, estrogenų, progesterono bei gliukokortikoidų, kurie visi veikia priešingai nei insulinas. Todėl insulino poreikis dar padidėja. Moterims, kurių kasa nesugeba to atlikti, sutrinka tolerancija gliukozei ir reiškiasi gestacinis diabetas.
Kai kurioms moterims rizika pasireikšti gestaciniam diabetui yra didesnė negu kitoms.
Pagrindiniai rizikos veiksniai yra šie:
- · diabetas tarp giminų;
- · nutukimas;
- · gliukozės nustatymas šlapime;
- · vyresnis moters amžius – 35 metai ir daugiau;
- · didelis vaisiaus vandenų kiekis;
- · anksčiau buvęs gestacinis diabetas;
- · anksčiau gimęs stambus naujagimis;
- · anksčiau gimę naujagimiai su sklaidos trūkumais arba mirę dėl neaiškių priežasčių.
Nors šioms moterims gestacinis diabetas būna dažniau, bet jis gali reikštis ir šių rizikos veiksnių neturinčioms nėščiosioms.
Gestacinis diabetas diagnozuojamas atliekant gliukozės toleravimo mėginį 24-28 –tą nėštumo savaitę. Ryte nevalgiusiai moteriai tiriamas gliukozės kiekis kraujyje ir tuoj po to duodama išgerti 75 g gliukozės, ištirpintos stiklinėje vandens. Po 2 val. pakartotinai tiriama glikemija ir jei randama 7,8 mmol/l ir daugiau, diagnozuojamas gestacinis diabetas. Prieš atlikdama šį mėginį, moteris turi 3 paras normaliai maitintis.
Europoje gestacinis diabetas nustatomas 1-4% visų nėščiųjų, Lietuvoje – apytikriai 1,5%.
Kuo pavojingas gestacinis diabetas moteriai ir kūdikiui? Nėštumo metu šioms moterims komplikacijų būna palyginti nedaug – gali padidėti kraujospūdis, nėštumas dažniau baigiasi cezario pjūvio operacija. Tačiau ateityje joms gresia didesnė rizika susirgti II tipo diabetu bei su juo susijusiomis širdies ir kraujagyslių ligomis.
Vaisiui ir naujagimiui gestacinio diabeto atvejais būdingos tos pačios komplikacijos kaip ir tais atvejais, kai diabetas diagnozuotas iki nėštumo, t.y. makrosomija, atsilikęs subrendimas, trauma gimdymo metu, hipoglikemija užgimus. Paaugę tokie vaikai linkę nutukti, jiems gali sutrikti tolerancija gliukozei, o vėliau jiems taip pat gresia rizika susirgti diabetu.
Šių komplikacijų galima sumažinti paskyrus nėščiosioms, kurioms diagnozuotas gestacinis diabetas, tam tikrą dietą, kurioje mažiau saldumynų ir riebalų, o daugiau baltymų bei daržovių. Jei to neužtenka normoglikemijai palaikyti, skiriamos ir nedidelės insulino dozės.
Labai svarbu, kad tokios dietos moteris laikytųsi ir po gimdymo, stengtųsi palaikyti normalų kūno svorį, stebėtų ir reguliuotų savo kraujospūdį.
Cukrinio diabeto pasaulyje daugėja, kai kuriose šalyse jau pasiektas epidemijos lygis. Ypač daugėja II tipo diabeto, kurio beveik pusė nustatoma tik tuomet, kai reiškiasi sunkios komplikacijos – akių, inkstų pažeidimas, širdies ir kraujagyslių ligos. Gestacinio diabeto nustatymas sudaro unikalią galimybę ne tik atpažinti moteris, kurioms gresia diabetas, bet ir diagnozuoti jį ankstyviausiose stadijose, kol dar nėra sunkių komplikacijų, taip pat sumažinti sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis bei mirtingumą nuo jų.
