Dilgėlė didžioji (lot. Urtica dioica)
Didžioji dilgėlė – visiems gerai pažįstamas, daugiametis žolinis augalas. Dilgėlės auga kaip įkyrios piktžolės patvoriuose, krūmuose, šiukšlynuose, drėgnesniuose miškuose, tačiau jos, naudingos vaistažolės. Mėgsta derlingus dirvožemius. Be didžiosios dilgėlės Lietuvoje savaime auga dar viena dilgėlių rūšis – gailioji dilgėlė (lot. Urtica urens) bei auginama kanapinė dilgėlė (lot. Urtica cannabina).
Pirmąkart dilgėlės vaistinei žaliavai renkamos apie birželio vidurį, kol augalas dar nepradėjęs žydėti ir jau išauginęs lapus. Paskui galima net iki šalnų skinti atžėlusias dilgėles. Peržydėjusių stiebų lapai vaistinei žaliavai netinka, nes juose mažai veikliųjų medžiagų. Nuskintos dilgėlės džiovinamos paskleistos pastogėje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 45–50° C temperatūroje. Apdžiūvę lapai nubraukiami nuo stiebų. Tinkamai išdžiovintos dilgėlės turi būti trapios, tamsiai žalios spalvos, specifinio kvapo, karstelėjusio skonio.
Vaistinei žaliavai renkamos ir dilgėlių šaknys. Jos kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį, nuplaunamos ir džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60° C temperatūroje.
Vaistinės vaistažolės savybės
Dilgėlių lapuose kaupiami flavonoidai, karotinoidai, chlorofilas, vitaminai (C, K, B grupės), mineralinės medžiagos (kalis, natris, magnis, geležis), organinės rūgštys, aminai.
Šakniastiebiuose yra vitamino C, mineralinių medžiagų, raugų, polisacharidų, fenilpropanų.
Medicinoje didžiąja dilgėle stabdomas kraujavimas, gydoma mažakraujystė, dilgėlė naudojama kaip profilaktinė priemonė nuo aterosklerozės, dilgėlėmis gydomos žaizdos, vidurių užkietėjimas.
Dilgėlėmis gydomos kepenų ir tulžies pūslės ligos, inkstų akmenligė, uremija, vandenė, reumatas, bronchitas, tuberkuliozė, nervų priepuoliai, furunkuliozė, skrofuliozė, dedervinės, nereguliarios mėnesinės.
Dilgėlės taip pat vartojamos gydant skrandžio spazmus, ilgalaikį vidurių užkietėjimą, skrandžio dispepsiją. Liaudies medicinos žinovai nuo dažnų viduriavimų rekomenduojama valgyti trintas džiovintas dilgėles su duona. Nuo hemorojinių mazgų stiprių skausmų žmonėms, sergantiems vidurių užkietėjimu, verdamas nuoviras iš lygių dalių dilgėlės ir gudobelės žievės (surinktos prieš 1-2 metus). 15 g šio mišinio užpilama puse litro verdančio vandens ir virinama 10 minučių; po to atvėsinama ir nukošiama. Šio nuoviro geriama po pusę stiklinės prieš valgį, 3-4 kartus per dieną.
Liaudies medicinoje dilgėlė – vaistas nuo daugelio kitų ligų: dilgėlių nuoviras – puikus vaistas nuo plaukų slinkimo (išplovus galvą, kiekvieną kartą perskalaukite dilgėlių nuoviru). Džiovintų dilgėlių visada rasite vaistinėse. Jos tinka užpilams ir arbatoms.
Sąnariams. Sergant artritu, artroze, sąnarių reumatu gali padėti dilgėlių vonia. Supjaustykite šviežių dilgėlių lapus, užpildykite jais pusę 3 l stiklainio, nakčiai pripilkite pilną stiklainį šalto vandens. Kitą dieną ištrauką kartu su dilgėlių lapais supilkite į šilto vandens vonią. Tokioje vonioje galite kaitintis skausmui paūmėjus kasdien po 20 minučių. Viena veikliausių tokios vonios medžiagų yra skruzdžių rūgštis, kurios gausu dilgėlėse. Be to, dilgėlės turi daug mikroelementų ir biologiškai veikliųjų medžiagų, pavyzdžiui, bioflavonoidų, kurie prasiskverbę pro odą padeda įveikti uždegimą ir skausmą.
Plaukams. Nuo seno žinoma, kad dilgėlės stiprina plaukus ir padeda atsikratyti pleiskanų. Tam ruošiamos dilgėlių nuoviro vonelės. 200 g šviežių susmulkintų dilgėlių lapų užpilkite 1 l vandens ir 15 min. pavirinkite ant silpnos ugnies, nukoškite, įpilkite stiklinę natūralaus acto (9 proc. stiprumo) ir vakare prieš miegą išplaukite galvą (be šampūno) įtrindami nuovirą į odą. Galvos nešluostykite. Gydymo kursas – 2 savaitės. Gydomosios dilgėlių vonelės stiprina plaukų šaknis, nes dilgėlėse gausu vitaminų C, F, A, K, B1, B2, E, H. Be to, jose yra gintaro ir citrinos rūgščių, rauginių medžiagų, chlorofilo, vertingų mikroelementų. Visa tai gerina kraujotaką, reguliuoja riebalų liaukų veiklą.