Levanda tikroji (lot. Lavandula angustifolia)

Pačiam vasaros gražume sušvitusios žiedais levandos bitėms atveria savo dovanų skrynią. Gausiu žiedų nektaru pasimaitinusios bitės pagamina vertingo medaus.

Įvairių tautų liaudies medicinos ir kulinarijos knygos rašo apie paslaptingas levandų savybes. Iki šiol tikima, kad Provanse (Prancūzija) levanda jų rinkėjus viduramžiais saugojo nuo maro, vėliau – nuo tuberkuliozės. Romėnai levandų šakelių mesdavo į laužus prie namų, kad išvalytų orą, nėšdavosi į pirtis, kad aromatizuotų vandenį. Jų ryšį su grožiu, gamta nusako ir lotyniškasis pavadinimas „bavare“ – prausti.

Levandų kvapas labai gaivus ir labai panašus į ką tik išskalbtų skalbinių kvapą. Levandos – slaptos meilės simbolis. Jų įmaišydavo į meilės gėrimus. Iki XIX a. merginos vestuvių išvakarėse maudėsi šių žolelių vonioje, kvėpinosi aliejumi, kad meilė būtų tvirta.

Pirmojo pasaulinio karo metais prancūzų gydytojai levandų aliejumi gydė ilgai negyjančias žaizdas. Ant žaizdų galima dėti levandų ir medaus mišinį.

Vaistinės vaistažolės savybės

Levandų aliejus ar sultys malšina skausmą įkandus bitėms, vabzdžiams, nusideginus. 5–8 lašų levandos aliejaus pakanka įmaišyti į masažo kremą, 2–3 lašų į karštą vandenį inhaliacijoms, pirčiai ar kambariui aromatizuoti.

Levandos žiedų arbata (šaukštelis džiovintų žiedų stiklinei vandens) reguliuoja virškinimą, ramina. Į arbatą įdėjus medaus, palengvėja kvėpavimas, mažėja plaučių ir kepenų skausmas.

Sausų levandų su kitomis gyduolėmis (ramunėlėmis, raudonėliais) galima prikimšti miego pagalvėles. Levandų maišeliai tarp išskalbtų, išlygintų skalbinių juos aromatizuoja.

Levandų kvapas atbaido kandis. O jau levandų vonia – tikra palaima po įtemptos ir stresų pilnos darbo dienos.